Pinokio nosis: kas išduoda, jog meluojame?
Teksto autorė: Patricija Pocytė
Pasakoje apie Pinokį kiekvienas melas turi akivaizdžią ir neišvengiamą pasekmę – pailgėjusią nosį. Ši vaizdinė metafora tokia patraukli, kad gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį: norisi tikėti, jog egzistuoja bent vienas patikimas ženklas, aiškiai išduodantis apgaulę – žvilgsnis, judesys, balso tembro pasikeitimas. Suaugęs žmogus meluoja gana dažnai – vidutiniškai nuo 0,59 iki 1,56 karto per dieną [1] – tad jeigu toks patikimas ženklas iš tiesų egzistuotų, jis būtų vienas naudingiausių socialinių gebėjimų, kokį tik galima įsivaizduoti. Tiesa, atsakymas į klausimą „kas išduoda, jog meluojame?” yra kur kas sudėtingesnis, nei norėtųsi.
Bond ir DePaulo [2] atliktoje metaanalizėje, kuri apibendrino dešimtis tyrimų, nustatyta, kad žmonių gebėjimas atskirti melą nuo tiesos siekia apie 54 % – tai beveik prilygsta atsitiktinumui (50 %). Kitaip tariant, atpažinti melą galima beveik taip pat tiksliai, kaip mesti monetą.
Šiai niūriai statistikai kartais priešpriešinamas Ekman, O’Sullivan ir Frank [3] senas tyrimas, kuriame kai kurios profesinės grupės – teisėjai, dalis klinikinių psichologų, teisėsaugos pareigūnai – pasiekė virš 70 % tikslumą, tarsi patvirtindamos, jog egzistuoja savotiški melo atpažinimo „ekspertai“. Tačiau kai nagrinėjama plačiu mastu, šis skirtumas išnyksta: Aamodt ir Custer [4] metaanalizė, apibendrinusi individualių skirtumų tyrimus, nustatė, jog vidutinis ekspertų tikslumas siekė 55,51 %, o ne ekspertų – 54,22 %. Skirtumas egzistuoja, tačiau praktine prasme jis menkas. Tą pačią išvadą patvirtina ir naujausi duomenys: net specialius apmokymus perėję teisėsaugos pareigūnai savo melo atpažinimo kompetencija nepranoksta bendrosios populiacijos atstovų [5]. Vadinasi, „gimęs melo detektorius” (t. y. žmogus turintis unikalius sugebėjimus atskirti apgaulę nuo tiesos) yra gerokai retesnis reiškinys nei norėtųsi manyti, o profesinė patirtis savaime tikslumo negarantuoja.
Jeigu žmonės yra silpni melo detektoriai, gal galėtų padėti prietaisai? Kad ir kaip būtų keista, mokslinėje literatūroje egzistuoja tyrimų kryptis, pasivadinusi „Pinokio efektu”. Granados universiteto tyrėjai, naudodami termovizines kameras, nustatė, jog planuojant melą ir jaučiant nerimą kinta nosies bei kaktos temperatūra – ji dažniausiai krenta patiriant emocinį stresą ir kyla atliekant kognityviškai sudėtingas užduotis, tarp jų – melo konstravimą [6]. Vaizdas primena Pinokio istoriją: nosis tarsi „reaguoja” į melą, tik ne pailgėdama, o įkaisdama ar atvėsdama. Tiesa, tyrimai remiasi labai mažomis imtimis, o temperatūros pokytis atspindi bendrą kognityvinį krūvį ir nerimą, o ne patį melavimą – lygiai taip pat, kaip dešimtmečius kritikuojamas poligrafas.
Meluoja ir raudonuoja
Dar labiau įsišaknijęs įsitikinimas – kad melagį išduoda kūno kalba: vengiamas žvilgsnis, muistymasis, savęs lietimas, išraudimas. Tačiau DePaulo ir kolegų [7] metaanalizė, apibendrinusi šimtą tyrimų, parodė, jog dauguma šių neverbalinių ženklų su melavimu susiję itin silpnai arba visai nesusiję. Kodėl mokslas šio mito iki galo neišsklaidė? Čia Pinokio metafora įgauna netikėtą, antrąjį sluoksnį. Timothy Luke [8] straipsnyje „Pinokio pamokos” parodė, kad daugelis literatūroje skelbiamų „stiprių” melo požymių efektų greičiausiai yra ne realus reiškinys, o publikacijų šališkumo ir mažų imčių pasekmė: kuo daugiau tyrimų atlikta apie konkrečią apgaulės užuominą, tuo silpnesnis tampa jos ryšys su melavimu. Vis dėlto ne viskas prarasta – verbalinio turinio analizė bei apklausų strategijos, kurios aktyviai didina kognityvinę apkrovą ar strategiškai valdo įrodymų atskleidimą, pasiekia apie 65–75 % tikslumą – gerokai daugiau nei bet kuri neverbalinė užuomina [9,10,11]. Pastarąjį skirtumą galima paaiškinti tuo, jog patikimesnės strategijos remiasi asmens pasakojimo sisteminga analize arba sukurtų aktyvių sąlygų kūrimu, kurios padeda išryškinti melo bei tiesos prieštaringumą.
Taigi Pinokio nosies nėra, o neteisingi įsitikinimai apie melo požymius klaidina. Atskiras elgesio, fiziologijos ar kalbėsenos požymis nėra pakankamai patikimas, kad savaime „išduotų” melą. Tačiau tai nereiškia, jog reikia nuleisti rankas. Sisteminis, pasakojimo turinio analize paremtas metodų taikymas bei aktyviai kognityvinę apkrovą ar įrodymų atskleidimą valdančios apklausų strategijos nuosekliai pranoksta tiek liaudies intuiciją, tiek atskirus, patraukliai atrodančius, bet nepatikrintus fiziologinius ženklus.
Literatūra:
[1] Vasconcellos SJL, Rizzatti M, Barbosa TP, Schmitz BS, Coelho VCN, Machado A. Understanding lies based on evolutionary psychology: a critical review. Trends Psychol. 2019;27(1):141-153.
[2] Bond CF, DePaulo BM. Accuracy of deception judgements. Pers Soc Psychol Rev. 2006;10(3):214-234.
[3] Ekman P, O’Sullivan M, Frank MG. A few can catch a liar. Psychol Sci. 1999;10(3):263-266.
[4] Aamodt MG, Custer H. Who can best catch a liar? A meta-analysis of individual differences in detecting deception. Forensic Examiner. 2006;15(1):6-11.
[5] Bogaard G, Nieuwkamp V, Colwell K. Breaking the truth bias: the impact of comparable truth baselines and reality interview on veracity judgments by laypeople and police officers. Police Pract Res. 2025;27(4):543-565.
[6] Moliné A, Dominguez E, Salazar-López E, Gálvez-García G, Fernández-Gómez J, De la Fuente J, et al. The mental nose and the Pinocchio effect: thermography, planning, anxiety, and lies. J Investig Psychol Offender Profil. 2018;15(2):234-248.
[7] DePaulo BM, Lindsay JJ, Malone BE, Muhlenbruck L, Charlton K, Cooper H. Cues to deception. Psychol Bull. 2003;129(1):74-118.
[8] Luke TJ. Lessons from Pinocchio: cues to deception may be highly exaggerated. Perspect Psychol Sci. 2019;14(4):646-671.
[9] Deeb H, Izotovas A. Lie detection in forensic interviews. In: Landström S, Granhag PA, van Koppen PJ, editors. The future of forensic psychology: core topics and emerging trends. London: Taylor and Francis; 2022. p. 117-126.
[10] Vrij A, Fisher RP, Blank H. A cognitive approach to lie detection: a meta-analysis. Leg Criminol Psychol. 2017;22(1):1-21.
[11] Blair JP, Levine TR, Shaw AS. Content in context improves deception detection accuracy. Hum Commun Res. 2010;36(3):423-442.