Kiekvieną dieną susiduriame su emocijomis, tačiau kai tenka padaryti svarbų sprendimą, dažnas mano, jog laikas atidėti emocijas į šalį. Stoiška laikysena vis dar išlieka elgesio etalonu, kai susiduriame su sunkumais, nes atrodo, jog tik „šaltas protas“ gali rasti raktą į visus atsakymus. Visuomenėje vyraujančios produktyvumo ir individualumo tendencijos, socialinėse medijose plaukiojantis „lock-in“, „grindset“ mentalitetas propaguoja savikontrolę ir emocinį šaltumą. Tad kyla klausimas, jei emocijos šiuolaikinėje visuomenėje neretai kiša koją, kodėl žmones jas vis dar jaučia? Gal po daugelio metų emocijas ištiktų uodegikaulio likimas – emocijos taptų tiesiog nereikšmingas rudimentas?
Emocija – santykio su aplinka išgyvenimas, kuris organizuoja suvokimą, mąstymą ir elgesį tam tikra linkme. Emocijos dažniausiai būna trumpos, atsiranda dėl aiškios priežasties ir pakeičia fiziologinę būseną. Vieną iš požiūrio taškų, kaip dar galime pažvelgti į emocijas, padeda suprasti evoliucinė psichologija, kuri teigia, kad emocija = adaptacija, kuri susiformavo natūralios atrankos dėka [1]. Tai reiškia, kad specifiška emocija mums padeda spręsti specifiškas evoliucijos eigoje atsiradusias problemas fiziologiniame, psichologiniame ir net veido išraiškų (morfologiniame) lygmenyje [2]. Vieni iš iliustratyviausių pavyzdžių – baimės ir pasišlykštėjimo emocijos. Kai suvokiame, kad netoli mūsų yra grėsmė, jaučiame baimę. Baimė padeda nukreipti dėmesį į grėsmę orientuotus dirgiklius, todėl jei dirgiklis nėra susijęs su grėsme, didelė tikimybė, kad mes jo nepastebėsime [1]. Kai kažko bijome keičiasi ir mūsų prioritetai, motyvacija [1]. Pritapimas prie grupės, socialinio statuso užtikrinimas, galimų patogenų vengimas tampa nebe taip aktualu: dažniausiai mūsų organizmas fiziologiškai ruošiasi greitesniam pabėgimui nuo grėsmės, todėl kai bijome, širdis pradeda plakti greičiau, padažnėja kvėpavimas [1]. Kai susiduriame su įvairiais patogenais, jaučiame pasišlykštėjimą, kuris suaktyvina vengimo mechanizmus, mažina seksualinį susijaudinimą, žmonės jaučiasi mažiau socialūs, nenori išbandyti naujų patirčių [1]. Net pasišlykštėjimo veido išraiška yra adaptyvi. Primerktos akys, pakelta viršutinė lūpa, suraukta nosis uždaro kelius patekti kenksmingoms medžiagoms į kūno vidų [3]. Taigi, kiekviena specifinė emocija aktyvuoja specifinį, koordinuotą mechanizmą, reikalingą spręsti atitinkamą problemą.
Tad kodėl jaučiame ir išreiškiame emocijas skirtingai, jei tai yra tiesiog adaptacinis mechanizmas, užkoduotas visų Homo sapiens viduje?
Nuolat susiduriame su įvairiomis išorinėmis ir vidinėmis užuominomis apie emocijas, tačiau tai, kaip jas interpretuosime, priklauso nuo kelių veiksnių. Pirma, asmenybės bruožai, temperamentas, neurobiologinės struktūros ir jų ypatybės (pvz. migdolinio kūno dydis, aktyvacijos slenksčiai, dešiniojo pusrutulio priekinės ventromedialinės prefrontalinės žievės storis) daro įtaką tam, kaip emocijos sužadins ir paveiks mūsų vidų bei emocines išraiškas [4]. Antra, situacijos kontekstas paveikia tai, kaip reaguosime į situaciją. Pavyzdžiui, nors jaučiame baimę, bet skirtingose situacijose galime pasirinkti skirtingus reagavimo tipus: sustingti, bėgti ar kautis [5]. Galiausiai, ir kultūra gali paveikti tai, kaip suprantame, jaučiame ir išreiškiame emocijas. Individualistinės kultūros yra labiau linkusios išreikšti savo emocijas nei kolektyvistinės [6]. Vadinasi, emociniai pojūčiai ir išraiškos varijuoja individų, situacijų ir kultūrų lygmenyje, tačiau tai nepaneigia evoliucinės psichologijos požiūrio į emocijas, nes emocijos išsivystė dėl bendros genų ir aplinkos sąveikos, tad yra lanksčios ir negriežtos adaptacijos [1]. Taigi, kai emocijos intensyvumas yra mažas, visi anksčiau išvardyti veiksniai darys didesnę įtaką tam, kaip jausimės ir reaguosime, nes emocijų parengtas adaptacinis mechanizmas veiks silpnai arba jį bus lengva ignoruoti, tačiau kuo jaučiama emocija bus intensyvesnė, tuo tikimybė bus didesnė, kad žmogaus viduje „įsijungs“ evoliucijos suformuoti ar gerai išmokti emociniai modeliai [5].
Tačiau ar šiais laikais visada adaptaciniai mechanizmai padeda geriausiai prisitaikyti?
Savanos principas teigia, kad evoliucija vyko lėtai bei evoliucionuojant žmonės daug laiko gyveno medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse, todėl net ir šiandien žmonių smegenys veikia pagal kai kuriuos savanos principus [7]. Vadinasi, aplinka geba greičiau keistis nei žmogus gali prisitaikyti prie jos, todėl evoliucijos eigoje atsiradusios adaptacijos šiandien gali pradėti veikti netinkame kontekste. Šiais laikais „kovok arba bėk“ režimas įsijungia ne tik tada, kai gresia tikra grėsmė, tačiau vis dažniau ir įprastesnėse situacijose, pavyzdžiui, kai gauname piktą laišką iš viršininko, kalbame viešai ar laukiame egzamino.
Apibendrindama galiu teigti, kad vargu, ar emocijų saulėlydžio sulauksime, nes jos XXI a. vis dar veikia kaip adaptacijos, kurios padeda prisitaikyti prie nenuspėjamos aplinkos. Tad nors šiandieninis ir savanos pasaulis tikrai skiriasi, bet tai, ką jaučiame ir kiek tam atsiduodame, yra iš dalies mūsų rankose. Todėl ugdydami emocinį intelektą, emocijas galime paversti ne priešu, kuris trukdo priimti sprendimus, matyti situaciją realistiškai, o savo bendražygiu, kuris signalizuotų apie santykį su išore ir padėtų koordinuotai spręsti įvairias problemas.
Teksto autorė: Gabija Butkūnaitė
- Al-Shawaf L, Lewis DMG. Evolutionary psychology and the emotions. In: Encyclopedia of personality and individual differences. 2017. p. 1–10.
- Al-Shawaf L, Conroy-Beam D, Asao K, Buss DM. Human emotions: An evolutionary psychological perspective. Emotion Review. 2016;8(2):173-186.
- Jack RE. Culture and facial expressions of emotion. Visual Cognition. 2013;21(9–10):1248–1286
- Kagan J. The bases for preservation of emotional biases. In: Fox AS, Lapate RC, Shackman AJ, Davidson RJ, editors. The Nature of Emotion: Fundamental Questions. 2nd ed. New York (NY): Oxford University Press; 2018. p. 64-66.
- Roseman IJ. Emotional behaviors, emotivational goals, emotion strategies: Multiple levels of organization integrate variable and consistent responses. Emotion Review. 2011;3(4):434-443.
- Van Hemert DA, Poortinga YH, Van de Vijver FJ. Emotion and culture: A meta-analysis. Cognition and Emotion. 2007;21(5):913-943
- Kanazawa S. The savanna principle. Managerial and Decision Economics. 2004;25(1):41-54. doi:10.1002/mde.1130.