Drakula: meilės istorija (angl. Dracula: A Love Tale), – tai filmas, kuris jau iš pavadinimo leidžia suprasti siužeto turinį. Tai tyrios, stiprios ir aistringos meilės istorija, kurioje nupasakojama princo Vladimiro, arba Grafo Drakulos, tragiška lemtis. Filmo siužetas, su įtraukiančiais ir įmantriais gotikos bei mistikos elementais, sukasi apie princo ir jo princesės, Elizabetos, meilę, gali būti artimas daug kam. Matyti tikrosios ir vienintelės meilės džiaugsmą, degančią aistrą gyvenimui yra žavu, o skausmą ir sielvartą, stebint kaip viso šito asmuo netenka, gali pajausti kiekvienas. Visgi, rodos, šis filmas gali pamokyti kiekvieną kai ko daugiau nei tik apie tikrosios meilės vertę. Šioje istorijoje Grafas Drakula gali tapti pavyzdžiu tam, kas užstringa gedėjimo kelyje, bebūtų tai artimo žmogaus, mylimo gyvūno ar nepasisekusios karjeros netektis. Šis filmas vaizdžiai parodo, kas nutinka, kai asmuo neigia mirtį ir netektį, pyksta dėl savo likimo, mėgina įvairiausias būdais išsiderėti geresnio likimo, nors viskas būna veltui. Galiausiai, atėjus pasidavimui ir depresijos laikotarpiui, nepaisant kančios, skausmo, asmuo vis tiek savyje atranda drąsos ir ryžto priimti bei susitaikyti su savo likimu.
Kai miršta princo mylimoji, Vladas, sukrėstas šios netekties, paneigia tokį likimą. Jis simboliškai ir tiesiogiai paneigia Dievo egzistavimą: sulaužo skeptrą, nužudo vyskupą ir teigia, kad „gyvenimas nebepriklauso jam“. Kubler-Ross (2001) knygoje pasakoja, kad patyrus itin skaudžią netektį ar žinią, žmogui būdingas Neigimas. Jis padeda kovoti su jausmais, ypač kai žinia pasiekia staiga ir netikėtai. Tokia reakcija yra normali ir dauguma žmonių anksčiau ar vėliau patys pereina šią stadiją. Visgi, yra ir tokių atvejų, kai mirties baimė ar skausmas būna toks sunkus, kad asmuo atsisako tai priimti. Jis gali net vengti neigimą laužančių žmonių ar informacijos, būtent kaip Vladas, kuris nužudė vyskupą jam pasakius, kad „Dievas pasirūpins ja“. Kubler-Ross (2001) nupasakoja vaizdingą atvejį, kai moteris neigdama savo vėžį vis nyko. Nepaisant to, jos makiažas tapo vis ryškesnis, o su laiku ji darėsi vis panašesnė į klouną. Ji net vengė žiūrėti į veidrodį, kitaip tariant, vengė bet kokių ženklų, rodančių, jog ji serga mirtina liga.
Greta einanti kita gedėjimo stadija yra Pyktis. Gali būti sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi asmuo, kuris ką tik gavo žinią, kad jo gyvenimas priartėjo prie pabaigos. Visi darbai, lūkesčiai, svajonės, planai turėti gražią šeimą ar namą, sėkmingą karjerą, staigiai ir be gailesčio nutraukiami. Tokiose situacijose iš tiesų nėra teisybės, todėl kovoti dėl jos, nepaisant beviltiškos situacijos, yra suprantama. Pyktis gali būti nukreiptas į kitus, lyg asmens aplinkiniai būtų kalti dėl netekties, ligos ir nepakeičiamo likimo. Kubler-Ross (2001) knygoje pasakoja apie pacientus, kurie nuolatos yra priešiški, kviečia seseles tik joms išėjus iš palatos, o joms atėjus, būna nepatenkinti jų darbu. Nors tai gali atrodyti kaip piktybinis elgesys, visgi, dažniausiai tai lemia vidiniai procesai: baimė, neviltis, apmaudas, skausmas, vienatvė ir pavydas gyviesiems bei sveikiems. Princas Vladas, nuolankus krikščionis, jausdamas didžiulį įniršį dėl savo netekties, nužudo vyskupą su jo pačiu skeptru, atstumia savo pavaldinius. Negalėdamas susitaikyti su savo skausmu, jis pradeda jį dalinti aplinkiniams – įkasdamas jiems ir padarydamas juos į save panašius, t. y. nemirtingais ir amžiams prakeiktais, teigdamas, kad tai jo pavaldiniai, kurie padėsią jam surasti jo žmonos reinkarnaciją.
Mėginimas atgauti ar išlaikyti tai, kas prarandama gudraujant ir nuolaidžiaujant, yra Derybų stadija. Filme ši stadija pavaizduojama situacijomis, kuriomis Grafas Drakula tampa „žmogiškas“. Pamatęs Minos (kuri itin panaši į Elizabetą) paveikslą, jis padėkoja advokatui už atrastą žmoną ir nusprendžia jo pasigailėti, nors po to nužudo daug vienuolių dėl jam reikiamo kraujo. Princas išlaisvina Marią, kurią pavertė vampyre, iš psichiatrinės ligoninės, atveda jauną vaikiną jai pasimaitinti, išreikšdamas suvaidintą rūpestį, nors jam terūpi tik į Elizabetą panaši Mina. Kubler-Ross (2001) teigia, šioje stadijoje ligoniai neretai mėgina pratęsti ir išgauti bent šiek tiek daugiau gyvenimo, kurį praranda. Taip sudaromi sandoriai su Dievu, kurio prašoma gailestingumo, o jei jis bus suteiktas, asmuo taps karščiausiu jo pasekėju arba gyvens gyvenimą kitaip. Neretai šioje stadijoje atsiranda mintys ir pasakymai „kas jei padaryčiau / bučiau padaręs“, „jei tik galėčiau“, „padarysiu tai ir tada“. Asmuo mėgina sudaryti sandorį, kad tik gautų bent šiek tiek gyvenimo arba to, ko neteko. Derybų stadiją puikiai apibūdina ir paties Grafo Drakulos žodžiai vyskupui prieš jį nužudant: „pasakyk Dievui, kad iki kol jis nesugražins man mano žmonos, mano gyvybė nebepriklauso jam.“
Prieš tai aptartos stadijos ir gynybos kovojant su netekties skausmu yra aktyvios. Netekties neigimą aktyviai palaiko jį griaunančios informacijos vengimas, pyktis savaime yra emocija, kuri mobilizuoja kūną, o derybų metų reikia itin daug gudrauti, norint išgauti to, ko pageidaujama. Visgi, viskas turi pabaigą, o energijos aktyviai kovoti su skausmu mažėja. Tada vis didėja neišvengiamas suvokimas, jog sunki diagnozė, artėjanti nuosava ar artimo mirtis yra neišvengiama. Tuomet gali apimti beviltiškumas, liūdesys, pasidavimas, tai – Depresijos stadija. Grafo Drakulo ši stadija itin vaizdžiai pavaizduota filmo eigoje, kai po 400 metų matome princą panašioje būsenoje: jis klausosi žmonos mėgstamos melodijos, ant lovos vis dar guli jos puošni suknelė, jis nuoširdžiai tiki ir ieško savo mylimosios reinkarnacijos, nepaisant išorinių ženklų, jog tas gyvenimas baigėsi. Aplink kapinės, pilis apleista ir baugi, o jis pats atrodo toks susenęs, jog prašmatnūs rūbai ir stoiška laikysena kuria įtampos bei mistikos kupiną aurą. Po visų kovų ir paieškų, princas prieina prie neišvengiamo supratimo, kad jis liko vienas, jog vienintelis asmuo, jo vienintelė meilė, kuri buvo jam svarbiausia šiame pasaulyje, mirė. Grafas Drakula atrodo apatiškas, bet jo ašaros ir liūdnas žvilgsnis sako kai ką kitą. Po 400 metų sielvarto, princo būsena puikiai parodo nuovargį, pasidavimą, beviltiškumą, kuris jaučiamas gilios depresijos metu: „galu gale, visi norai dingsta, net noras užbaigti gyvybę.“ Jo pavaldiniai, vaizduojami garguliais (angl. Gargoyle), perteikia tai, kaip jis mato ir jaučiasi ties savo aplinkiniais. Jie jam tik šaltos ir bejausmės statulos, visai kaip artimi mirštančiam ligoniui, kurie nesupranta jo ir nesugeba suprasti jo poreikių. Anot Kubler-Ross (2001), žmogui, kuris yra depresijos stadijoje, geriausia leisti išlieti sielvartą, tuomet bus geriau, lengviau ir asmuo galės judėti žingsnis po žingsnio pirmyn bei oriai pasitikti neišvengiamą lemtį.
Šis filmas pritraukia ne dėl šių vaizdžiai įkūnytų stadijų, bet paskutiniuoju princo pasirinkimu. Rodos, po 400 metų princas Vladas supranta, kad gyvenimas ne visada būna nuostabus, lengvas ir malonus. Jis kupinas iššūkių, sunkumų… netekčių. Be mirties, gyvenime nieko nėra garantuoto ir būtent tai daro kiekvieną akimirką, kiekvieną pokalbį, susitikimą, skausmą bei džiaugsmą unikaliu ir gražiu. Suvokimas, kad nieko nėra amžino, suteikia svarbos, tai lyg druska ir cukrus, be kurių gyvenimas tampa blankus. Princas Vladas sutrinka, kai kunigas pasiūlo jam išlaisvinimą iš amžinojo gyvenimo, ir sako: „ji yra mano išganymas.“ Šie žodžiai parodo, kad po tiek metų, princas ieškojo ne žmonos, o išganymo, laisvės nuo spalvą praradusio gyvenimo. Pradžioje jis turėjo viltį atgauti žmoną, bet po šitiek metų, jis suvokė, kad tai neįmanoma, todėl sieloje gimė viltis užbaigti šias kančias ir nutraukti prakeiksmą: „šventvagystės atveju, nusidėjėlis bus prakeiktas vaikščioti žemėje amžiams“. Tai rodo ir scena, kai aplink jį pilna turtų, jis nemirtingas, rodos, galimybės beribės, bet jis atrodo senas, pavargęs ir apatiškas. Kubler-Ross (2001) knygoje teigia, kad kiekvienas mirtina liga sergantis ligonis turi bent mažą kruopelytę Vilties. Ši viltis nebūtinai apie išgijimą, bet apie tai, kad paskutines savo gyvenimo dienas praleis prasmingai, o ateinančią mirtį pasitiks oriai. Knygoje pasakojama, kad ligoniai, kurie stoiškai priima savo likimą ir ramiai laukia paskutinio atodūsio, gali pykti ant daktarų ir artimųjų, kurie nesugeba to suprasti ir palaikyti. Rodos, kai mirštantysis yra prie mirties slenksčio, noras jį peržengti ramiai ir oriai kitiems gali atrodyti kaip pasidavimas, todėl artimieji neatsižvelgia į žmogaus poreikį, o rūpinasi tik savo, taip trukdydami ir trikdydami, bet nepalaikydami mirštančiojo. Būtent šią stadiją filmas pavaizduoja šiurpą keliančiu būdu. Siužeto gale, kai princas atgauna savo princesę, abu yra nemirtingi, jis lengva ranka šluoja karius, rodos, taip ilgai lauktas gyvenimas yra jau čia pat, bet paskutinį kartą apkabinęs savo žmoną, Grafas Drakula pasitinka kunigą ir tik po 400 metų išskėstomis rankomis priima savo taip ilgai delstą likimą.
Teksto autorius: Vitalijus Biveinis
Kubler-Ross, E. (2001). Apie mirtį ir mirimą. Katalikų pasaulis.