Ieva Pocevičiūtė – klinikinė psichologė – psichoterapeutė, miško terapeutė, neurobiologė, doktorantė ir Lietuvos neuromokslų asociacijos narė.
1. Koks vienas sakinys geriausiai iliustruotų šios psichoterapijos krypties esmę?
Miško terapijos perspektyvoje gamta nėra tik terapijos fonas – ji ir tampa pagrindine (svarbiausia švelnia) terapeute, saugia erdve sulėtėti, išgirsti save ir atkurti ryšį su savo kūnu, jausmais bei vidiniais poreikiais.
2. Kas Jus paskatino pasirinkti būtent šią psichoterapijos kryptį?
Mane visuomet domino žmogus kaip visuma – ne tik jo mintys, bet ir emocijos, kūnas, nervų sistema bei aplinka, kurioje jis gyvena. Baigus klinikinę psichologiją, kognityvinę ir elgesio psichoterapiją bei neurobiologiją atrodė, kad dar trūksta kažkokio komponento. Tas komponentas buvo dar vienas labai veiksmingas įrankis mano darbe – gamtos įtraukimas. Mane ypač domina tai, kaip patiriamas saugumas, stresas ir ryšys atsispindi mūsų organizme. Gamtoje pati jaučiu daugiau erdvės, aiškumo ir gyvybingumo, todėl miško terapija man tapo labai natūraliu profesinio darbo papildymu. Ji leidžia ne tik kalbėti apie pokytį, bet ir jį patirti – per pojūčius, kūną, buvimą ir santykį su aplinka.
Miško terapijos studijos suteikė galimybę man dar kiek kitaip pamatyti gamtą, nes mokslas apėmė ne tik patį terapinį procesą gamtoje, tačiau ir plačias žinias apie įvairius gamtoje vykstančius procesus, žmogaus fiziologiją ir net praktinius, kasdienoje pritaikomus įgūdžius.
3. Kokios temos ar sunkumai dažniausiai atveda klientus į Jūsų kabinetą?
Neretai dalis žmonių, kurie susidomi miško terapija mano kabineto taip ir nepasiekia, nes darbas vyksta tik gamtoje. Kita dalis pradeda psichoterapiją klasikiniu būdu ir miškas atsiranda kaip papildomas įrankis.
Dažniausiai kreipiasi žmonės, kurie ilgą laiką gyvena įtampoje, daug iš savęs reikalauja, sunkiai ilsisi arba jaučiasi praradę ryšį su savimi. Juos vargina nerimas, perdegimas, emocinis išsekimas, santykių sunkumai, stiprios emocinės reakcijos, savęs nuvertinimas ar nuolatinis poreikis viską kontroliuoti.
Neretai žmogus labai gerai supranta, kodėl jaučiasi vienaip ar kitaip, tačiau vien supratimo nepakanka – kūnas vis dar lieka įsitempęs, o seni reagavimo būdai kartojasi. Tokiais atvejais gamtos ir kūno įtraukimas gali padėti pasiekti tai, ko kartais nepavyksta pasiekti vien kalbantis ar atliekant kognityvines užduotis.
4. Kaip atrodo terapijos eiga?
Paprastai, kabinete, terapija prasideda nuo susipažinimo, žmogaus sunkumų, poreikių ir lūkesčių aptarimo. Toliau kartu formuluojame terapinius tikslus ir ieškome tinkamiausio darbo būdo.
Miško terapijos elementai gali būti įtraukiami ir labai individualiai, o klasikinė miško terapijos sesija prasideda nuo sulėtėjimo ir dėmesio sutelkimo į kūną bei aplinką. Per regą, klausą, uoslę, lytėjimą bei kitus pojūčius palaipsniui mezgamas ryšys su gamta. Vėliau įtraukiamos gilesnės patyriminės ir vaizduotės praktikos, leidžiančios gamtos vaizdinius susieti su savo emocijomis, vidiniais poreikiais ar išgyvenimais. Sesija baigiama patirties refleksija su arbatos ceremonija ir ramiu sugrįžimu į tolesnes veiklas.
5. Kaip suprasti, kad būtent ši psichoterapijos kryptis yra tai, ko reikia klientui?
Ši kryptis gali būti artima žmogui, kuris jaučia, kad vien kalbėjimo ne visada pakanka, nori geriau suprasti savo kūno siunčiamus signalus ir ieško gyvesnio, patirtimi paremto santykio su savimi. Ji ypač gali tikti patiriant ilgalaikį stresą, nerimą, perdegimą, emocinį atitrūkimą ar sunkumą sustoti.
Miško terapija gali tikti žmonėms, kurie daug laiko praleidžia mieste – tarp triukšmo, ekranų, skubėjimo ir nuolatinio informacinio srauto. Evoliuciškai žmogaus nervų sistema formavosi gamtoje, todėl natūrali aplinka gali padėti susigrąžinti tai, ką neretai prarandame miesto šurmulyje: lėtesnį tempą, jutiminį gyvumą, vidinę erdvę ir ryšį su savimi. Tam nebūtina būti gamtos mylėtoju, kartais pakanka noro trumpam sustoti ir smalsiai patirti kitokį buvimo būdą.