1. Koks vienas sakinys geriausiai iliustruotų šios psichoterapijos krypties esmę?
Tai kūno psichoterapijos kryptis, paremta organizmo savireguliacijos principu, kurioje per kūną, vegetacinę nervų sistemą ir terapinį santykį siekiama atkurti ryšį su žmogaus pirminiu gyvybingumu ir autentišku savimi.
2. Kas Jus paskatino pasirinkti būtent šią psichoterapijos kryptį?
Jau psichologijos bakalauro studijų metais mane domino ne tik psichika, bet ir kūnas – tai, kaip emociniai patyrimai atsispindi kūne, laikysenoj, raumenų įtampoj ir tai, koks paveikus emociškai yra prisilietimas. Studijuodama psichologijos bakalaurą mokiausi masažo, domėjausi ryšiais tarp kūno ir psichikos ir manyje vis stiprėjo pirminis intuityvus pajautimas, kad žmogus yra įkūnyta asmenybė, o ryšys tarp kūno ir proto yra nedalomas. Baigusi psichologijos studijas norėjau daugiau gilintis į kūną, tad studijavau kineziterapiją, tačiau kaip psichologijos studijose galėjau pažinti tik psichikos aspektus, kineziterapijos studijose pažindinausi tik su kūnu. Toliau ieškojau, kur galėčiau tyrinėti ne psichiką ir kūną atskirai, tačiau juos kartu ir atradau nuostabias Integratyvios kūno ir judesio terapijos studijas (IBMT), vėliau sekė klinikinės psichologijos magistras ir į Lietuvą pagaliau atvežtos kūno psichoterapijos studijos.
3. Kokios temos ar sunkumai dažniausiai atveda klientus į Jūsų kabinetą?
Remdamasi savo praktika sakyčiau, kad kūno psichoterapijos žmonės ieško su panašiais sunkumais kaip ir kitų psichoterapijos krypčių – susiduriantys su sunkumais artimuosiuose santykiuose, išgyvenantys nerimą, sergantys depresija, išgyvenę trauminių patirčių ar tiesiog norėdami geriau suprasti save ir pan. Išskirčiau gal tai, kad išbandyti kūno psichoterapiją neretai nori klientai, kurie jau turi nemažai verbalinės psichoterapijos patirties, kurie jau daug suprato, atrado apie save, bet jaučia, kad dar kažko trūksta. Kūno psichoterapija gali padėti pasiekti ikiverbalinius patyrimus, kurie veikia asmens veikimą pasaulyje, bet žmogus tų patyrimų vien kalbėdamas negali prisiminti. Žinoma, kreipiasi ir tie klientai, kurie turi specifinių psichosomatinių simptomų arba labai konkrečiai nori išmokti geriau jausti savo kūną, atpažinti kūno siunčiamus signalus.
4. Kaip atrodo terapijos eiga?
Terapijos eiga gali atrodyti įvairiai, nes nesvarbu, kad kūno psichoterapijoje yra skirtingų su kūnu susijusių metodų (prisilietimo terapija, kūno pojūčių stebėjimas, darbas su iš pojūčių kylančiais vaizdiniais ir prisiminimais, judėjimas sekant kūno pojūčius ir kt.), terapija prasideda ten, kur tuo metu yra klientas ar klientė: svarbiausia yra susitikimas su kliente (-u), santykio kūrimas.
Apibendrintai galima sakyti, kad kūno psichoterapijoje daug dėmesio skiriama pojūčių stebėjimui „čia ir dabar“ ir darbui su jais (stebint pojūčius kyla emocijos, prisiminimai, vaizdiniai, impulsai judesiui ir pan.), o pojūčius stebėti galima sėdint, gulint, judant, jaučiant terapeuto prisilietimą ir kt. Kelionė prasideda iš naujo mokantis jausti savo kūno pojūčius, atpažinti juos, įvardyti, o tuomet jau gali prasidėti gilesnė kelionė į save.
5. Kaip suprasti, kad būtent ši psichoterapijos kryptis yra tai, ko reikia klientui?
Man atrodo, kad klientei (-ui) reikia ne konkrečios psichoterapijos krypties, o saugaus, gydančio santykio su terapeute (-u). Ir tai priklauso ne tiek nuo krypties, kiek tiesiog nuo žmonių: terapeutės (-o) ir klientės (-o).
Galvojant konkrečiai apie kryptį – kūno psichoterapija tinka žmonėms, kurie daug supranta, bet nuo supratimo mažai kas keičiasi; žmonėms, kurių sunkumai stipriai reiškiasi kūnu (nuolatinė įtampa, apsunkintas kvėpavimas ir pan.); tiems, kuriems sunku atpažinti savo jausmus, poreikius, ribas; kuriems sunku jausti kūną. Ir žinoma, klientės (-o) patirtis, kaip ji/jis jaučiasi tokioje terapijoje, yra pagrindinis kriterijus ar jai/jam ši kryptis tinka.