Kas pastūmėjo tapti asociacijos prezidentu?
Pats tapimas prezidentu buvo netikėtas, nelabai planuotas, nes apie tai nebuvau pagalvojęs, ypač, kadangi organizacijoje buvau tokį trumpą laiką. Visgi, tikriausiai buvo du pagrindiniai veiksniai, kurie nulėmė, jog šio iššūkio ėmiausi: 1) organizacijos narių išreikštas pasitikėjimas ir rekomendacijos; 2) matyta prasmė būti organizacijoje ir dėl jo stengtis.
Dabar asociaciją sudaro skirtingų tikslų vedamos komandos, koordinatoriai. Kaip apibūdintumėte seniau vyravusią LiPSA veiklą – kokie skirtumai, panašumai?
Organizacijos struktūra ir veikimo principas visada išliko tas pats – savanoriška studentų veikla ir jų savarankiškas indėlis į organizacijos veiklą ir jos gerovę. Galbūt organizacijos struktūra keičiasi, tačiau nevyriausybinės organizacijos yra gyvos ta prasme, jog jos dažniau taikosi prie savo realybės. LiPSA išgyvena tą patį – ji prisitaiko prie projektinės veiklos, jos reikalavimų, narių poreikių ir galimybių. Pavyzdžiui, funkcinės komandos organizacijoje buvo ir seniau, tik laikui bėgant tai buvo sujungta į „Biurą“, atsirado naujų komandų, tačiau net ir jų vykdoma veikla seniau buvo atliekama, tik dažnu atveju – pavienių žmonių. Tai ar organizacija pasikeitė – tik išorėje, tačiau savanoriška veikla, kaip veiklos pagrindas – išliko.
Šių dienų LiPSA yra vedama pagirtinos misijos – būsimų psichologų vienijimo ir kompetencijų kėlimo – tai atlieka bendradarbiaudama su Europos psichologijos studentų asociacijų federacija ir organizuodama tiek visuomenei, tiek tik LiPSA nariams prieinamus renginius. Kaip Jūsų buvimo prezidentu laikais buvo siekiama užsibrėžtų vizijų ir tikslų?
Skirtumas galbūt tik tas, jog daugiau dėmesio skyrėme nariams ir jų kompetencijoms. Organizuodavome veiklas, kurios gimdavo iš organizacijos narių poreikių. Dabar matau daugiau orientacijos į visuomenę ir darbo su ja, tačiau tai nėra blogai. Daugiau dėmesio skyrėme ir organizacijos veiklos efektyvumui, ieškodami būdų, kaip tinkamai viską organizuoti, jog po mūsų – kažkas liktų ir organizacijai. Tačiau iš kitos pusės, priemonės yra labai panašios, o kai kurios, pvz., Vasaros stovykla ar gimtadienis, yra tokios pačios.
Kaip buvimas LiPSA dalimi padėjo vėlesniuose karjeros etapuose?
Tapimas Prezidentu labiausiai paskatino rinktis organizacinės psichologijos studijas magistrantūroje. Bendravimas su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis padėjo neblogus pamatus, siekiant geriau suprasti organizacijų veiklą, padėjo ugdyti darbo su komandomis, veiklos moderavimo įgūdžius, kuriuos panaudoju ir dabar. Bendrai buvimas organizacijoje padėjo įgyti ir pasitikėjimo savimi, be kurio kartais toli nenueisi.
Būdamas LiPSA prezidentu galėjote matyti, kaip asociacija kinta metams bėgant. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę asociacijos padėtį – ar pavyko pratęsti seniau užsibrėžtus tikslus?
Organizacija neturi siekti senų tikslų įgyvendinimo, ji turi gyvuoti vedama naujų, jai aktualių klausimų. Organizacija ir jos kontekstas ženkliai pasikeitė per pastaruosius 6-7 metus, todėl nemanau, jog organizacija turi siekti kažko seno. Kaip tik galima džiaugtis, jog ji bando naujus dalykus ir siekia įgyvendinti naujoves. Dabar LiPSA išgyvena tai, su kuo susiduria ir kitos organizacijos – narių trūkumas. Daug sunkiau pritraukti mases studentų, kurie norėtų veikti po studijų ir darbo, tačiau ir socialinė/ekonominė situacija yra pasikeitusi. LiPSA prie to prisitaikė ir tai jai padėjo išlikti.
Ko linkėtumėte Lietuvos psichologijos studentų asociacijai?
Pirmasis palinkėjimas Prezidiumui – nors organizacija turi judėti į priekį, tačiau noriu palinkėti jai atsigręžti atgal ir pagalvoti – o koks yra pirminis organizacijos tikslas? Kodėl organizacija buvo sukurta ir kodėl ji vis dar yra? Kartais sugrįžimas prie ištakų leidžia atsakyti ar šiandieninis tikslas tikrai yra vertingas? Galbūt jis yra svetimas, ne kylantis iš organizacijos poreikių.
Antrasis palinkėjimas nariams – pasitikėkite organizacija ir ja naudokitės, nes tai yra erdvė, kurioje galite gauti to, ko negaunate universitete. Tačiau turime tam skirti savo jėgas. Ant lėkštutės niekas nieko nepadės.