Kas pastūmėjo tapti asociacijos prezidente ir užimti šią poziciją ilgiau nei metus?
Universitete, tik įstojusi į psichologiją, ieškojau, kur galėčiau realizuoti save. Ir VUPSA buvo tai, ko ieškojau: bendraminčių erdvė, kurioje galimybės organizuoti veiklą ir mokytis psichologijos buvo beribė. Vėliau veikla perėjo į LiPSA. Tiesiog pirmais prezidentės metais pradėjau veiklas, kurias norėjau užbaigti. Tad ir kandidatavau dvejus metus.
Šių dienų LiPSA yra vedama pagirtinos misijos – būsimų psichologų vienijimo ir kompetencijų kėlimo – tai atlieka bendradarbiaudama su Europos psichologijos studentų asociacijų federacija ir organizuodama tiek visuomenei, tiek tik LiPSA nariams prieinamus renginius. Kaip Jūsų buvimo prezidente laikais buvo siekiama užsibrėžtų vizijų ir tikslų?
Lygiai taip pat. Buvo paskaitos, seminarai, projektai (prasidėjo reguliarus finansavimas kaip NVO). Pamenu, kad idėjos ir jų įgyvendinimas buvo labai arti vienas kito. Pavyzdžiui, man buvo labai įdomu kviesti mūsų dėstytojus, pačius garsiausius, mums vesti grupes ar paskaitas. Iki šiol pamenu, kad klausiau prof. Kočiūno ir prof. Laurinaičio kaip galėčiau atsidėkoti už pravestas veiklas ir užsiėmimus, o jie atsakė, kad jų valanda daug brangesnė nei studentų biudžetas, tad geriau savanoriškai ir mokslo/ugdymosi vardan nemokamai praves užsiėmimus.
Kaip buvimas LiPSA dalimi padėjo vėlesniuose karjeros etapuose?
Be psichologų kontaktų, žinių ir įgūdžių tai stipriai mane pastūmėjo kaip lyderę tolimesniuose gyvenimo etapuose. Jaučiuosi labai dėkinga asociacijai už galimybę kurti, įvesti naujoves, mokytis vieniems ir kitų ir veikti plačiais horizontais.
Ko linkėtumėte Lietuvos psichologijos studentų asociacijai?
Augti, stiprėti, turėti daugiau įtakos psichologų bendruomenėje.