Kas pastūmėjo tapti asociacijos prezidente?
Jau nuo pirmųjų bakalauro studijų kursų buvau įsitraukusi į LiPSA veiklas. Pradžioje aktyvesnė buvau VU padalinyje, bet būdavo labai smagu ir įdomu kažką kartu veikti ir su lipsiečiais iš kitų universitetų. LiPSA man visada buvo labai artima širdžiai organizacija, tad natūralus žingsnis atrodė ir tikrai aktyviai įsitraukti į LiPSA gyvenimą ir išbandyti prezidentės pareigas.
Dabar asociaciją sudaro skirtingų tikslų vedamos komandos, koordinatoriai. Kaip apibūdintumėte seniau vyravusią LiPSA veiklą – kokie skirtumai, panašumai?
Iš tiesų nelengva vertinti, nes šiomis dienomis jau gan mažai žinau apie LiPSA veiklą. Jau ir mes galvojome ir buvome kažkiek įgyvendinę darbą komandomis, pasiskirstymą veiklomis, bet džiaugiuosi, kad tas dar labiau išaugo ir sustiprėjo. Tai labai svarbu ne tik pačiai organizacijai, bet ir jos nariams – kiekvienas gali pasirinkti veiklą, artimesnę ir įdomesnę jam.
Šių dienų LiPSA yra vedama pagirtinos misijos – būsimų psichologų vienijimo ir kompetencijų kėlimo – tai atlieka bendradarbiaudama su Europos psichologijos studentų asociacijų federacija ir organizuodama tiek visuomenei, tiek tik LiPSA nariams prieinamus renginius. Kaip Jūsų buvimo prezidente laikais buvo siekiama užsibrėžtų vizijų ir tikslų?
Manau, kad esminis LiPSA tikslas nepasikeitė. Mes taip pat buvome EFPSA dalis, bendradarbiavome su Lietuvos psichologų sąjunga, organizuodavome renginius ir seminarus tiek universitetų padaliniuose, tiek visi kartu sujungę jėgas. Aš taip pat labai tikiu, kad studentiškų organizacijų vienas iš tikslų yra ne tik pačioms augti ir tobulėti, bet ir auginti specialistus, kurie būtų aktyvūs, imtųsi iniciatyvos kažką stiprinti ar keisti, suprastų bendradarbiavimo, darbo kartu naudą. LiPSA – labai puiki pirmoji šių vertybių ir kompetencijų mokykla.
Kaip buvimas LiPSA dalimi padėjo vėlesniuose karjeros etapuose?
Pirmiausia, manau, kad aktyvumas LiPSA‘oje man tikrai padėjo būti pastebėtai mano svarbiausių mokytojų Universitete. Organizuodami renginius ar inicijuodami veiklas nuolat sukdavomės ir tarp dėstytojų, buvome matomi kaip žingeidūs, darbštūs ir aktyvūs studentai. Dabar, pati būdama dėstytoja, matau, kaip tai svarbu. Dėl savo veiklos LiPSA‘oje po to aktyviai įsitraukiau į LPS veiklas. Ir šiuo metu esu aktyvi savanoriškoje organizacijų veikloje – esu Lietuvos traumų psichologijos asociacijos prezidentė ir Europos trauminio streso tyrimų asociacijos valdybos narė. LiPSA man buvo pirmoji mokykla, ką reiškia profesinio intereso jungiama organizacija. Kartu, tai buvo įkvėpimas ir padrąsinimas būti panašiose veiklose aktyviai ir toliau. LiPSA‘oje mačiau, kaip svarbu yra bendradarbiauti. Mes, sujungę visų LiPSA padalinių jėgas, padarydavome daug daugiau nei būdami atskirai. O kartu, tas buvimas kartu, bendrumo jausmas teikdavo daug džiaugsmo.
Būdama LiPSA prezidente galėjote matyti, kaip asociacija kinta metams bėgant. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę asociacijos padėtį – ar pavyko pratęsti seniau užsibrėžtus tikslus?
Kaip ir minėjau, dabar nesu labai artimai susipažinusi su LiPSA‘os veiklomis. Bet neabejoju, kad organizacija paaugo ir sustiprėjo. Ne taip seniai teko skaityti pranešimą LiPSA vasaros stovykloje. Labai tada pasidžiaugiau, kad ši tradicija, kurią mes taip pat turėjome, tęsiasi. Gerų tradicijų palaikymas kartais ne mažiau svarbus nei kažko naujo kūrimas. Tad labai džiaugiuosi ir dėkoju LiPSA‘os kartoms, buvusioms po mūsų, kad nuoširdžiai rūpinasi ir tęsia tai, kas mums dar buvo tik tradicijos pradžia.
Ko linkėtumėte Lietuvos psichologijos studentų asociacijai?
Labai linkiu toliau būti. Linkiu kurti asociaciją tokią, kokios jums norisi. Pasiimkite iš ankstesnių kartų tai, kas vertinga, ir išdrįskite kurti naujoves, auginti ir keisti asociaciją į gera. LiPSA yra bendraminčių būrys, tad palinkėsiu džiaugtis šia svarbia gyvenimo dovana – galimybe būti ir veikti kartu, įkvėpti ir palaikyti vieniems kitus.