Kas pastūmėjo tapti asociacijos prezidente?
Prieš tai buvau AIESEC (tai ne tas pats, kas pažymėjimas ISIC), joje mes turėjome labai geros patirties kaip organizuoti grupes, daug dirbome ir daug linksminomės. Susipažinusi su grupiokais vis daugiau atnešiau „gerosios praktikos“ į psichologų gretas. Gan ilgai buvau ir vienoje ir kitoje organizacijoje. AIESEC buvau vienos iš komandų lyderė, tad jiems atnešiau psichologiją, o iš AIESEC į LiPSA’ą pernešiau vadybą, organizavimą, tradiciją tampančius renginius ir t.t. Pirma buvau LiPSA vadyboje, o tada labiau patys kolegos išstūmė kelti kandidatūrą. O laikas – labai reliatyvi sąvoka. Teorijas visada galima dar pasiskaityti ir baigus studijas, dirbant psichologu vis vien visas gyvenimas tampa mokymusi ir smalsavimu. O va draugai, bendravimas, bendri įgyvendinti projektai duoda ne tik bendradarbiavimo, palaikymo, vienas kito padrąsinimo, bet ir neišmatuojamai daug linksmo laiko kartu.
Dabar asociaciją sudaro skirtingų tikslų vedamos komandos, koordinatoriai. Kaip apibūdintumėte seniau vyravusią LiPSA veiklą – kokie skirtumai, panašumai?
Darėme tą patį. Ko gero, kas skiriasi, tai pagal poreikį ir lyderius pasikeičia komandos ir jų vykdomi projektai. Pavyzdžiui, LiPSA Taryboje (red. past. Dabar vadinama Prezidiumu) ilgai gvildenome klausimą, ar mums reikia mokslininkų komandos. Tam tikra prasme, VU turėjo tokią grupę. Labai šią mintį palaikė Antanas Kairys. Dabar žinomas, kaip puikus VU profesorius, gavęs ne vieną apdovanojimą už puikų dėstytojavimą. Tad, ko gero, organizacija visada balansuoja tarp tradicijų ir to, kokie žmonės ateina ir ką jie nori kurti drauge.
Šių dienų LiPSA yra vedama pagirtinos misijos – būsimų psichologų vienijimo ir kompetencijų kėlimo – tai atlieka bendradarbiaudama su Europos psichologijos studentų asociacijų federacija ir organizuodama tiek visuomenei, tiek tik LiPSA nariams prieinamus renginius. Kaip Jūsų buvimo prezidente laikais buvo siekiama užsibrėžtų vizijų ir tikslų?
Darėme tą patį – organizavimo įvairias akcijas, flashmobus, renginius, konferencijas, bendradarbiavome su LPS, vykdėme mainų programas su EFPSA ir ne tik, dalyvavome ir skaitėme pranešimus mokslinėse konferencijose.
Kaip buvimas LiPSA dalimi padėjo vėlesniuose karjeros etapuose?
Manau, kad bendra veikla tikrai leido geriau pažinti vienas kitą, tad dabar net ir netyčia susitikus gatvėje su LiPSA nariu būna gera pasikalbėti, dažnai pasidaliname renginiais, mokymais, kuriuose mes dalyvaujame ar juos vedame. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites parduotuvėje sutikau LiPSA narę, prasilenkėme, bet neturėjome galimybės ilgiau pasikalbėti, vakare susirašėme – apie gyvenimą, pokyčius, pamokas, ką veikiame. Taip ji sužinojo, kad po daugybės darbo metų su vaikais ir paaugliais, pradėjau dirbti su suaugusiais ir poromis. Tad ji mane rekomendavo porai, kuri ieškojo psichologės. Šiandien turėjome su jais pirmą konsultaciją. Tuo tarpu aš rekomendavau kelių vaikų mamoms jos vedamas grupes, nes matau, kam ir kas geriausiai tiktų ir labai mėgstu dirbti kompleksiškai. Pasitikiu ja daug labiau nei tiesiog grupioke, kuri nelabai žinau, kaip iš tiesų dirba. Bet LiPSA narį žinau daug geriau, nes su juo esame iš tiesų ne teorinius, o labiau gyvenimiškus projektus darę. Dar net nepaminėjau, kad ir daug draugų susiradau, su kuriais ir dabar reguliariai susitinkame ką nors veikti – sportuoti, vykti į konferencijas, ko nors dar pasimokyti, pakeliauti ar tiesiog pabūti vienas su kitu gyvenimo kelyje.
Būdama LiPSA prezidente galėjote matyti, kaip asociacija kinta metams bėgant. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę asociacijos padėtį – ar pavyko pratęsti seniau užsibrėžtus tikslus?
Labai gaila, kad mūsų nekviečiate susitikti ir daugiau pabendrauti, pajusti kuo kvėpuojate ir ką darote. Bent iš to, ką iškomunikuojate, atrodo, kad puikiai tęsiate ir kuriate naujus tikslus.
Ko linkėtumėte Lietuvos psichologijos studentų asociacijai?
Prisiminti, kad psichologiniame kabinete svarbiausias veiksnys, kuris padeda žmogui sveikti, yra ryšys. Na ir įgalinimas. LiPSA yra ryšiai, kurie ne tik padeda mums patiems asmeniškai augti, bet ir užauginti kažką didesnio nei galime sukurti kiekvienas atskirai. Juk ir mes patys tampame laimingesni, kai galime draugauti su savimi, kitais ir pasauliu bei kurti pasaulį bent šiek tiek geresnį.