Kas pastūmėjo tapti asociacijos prezidente?
Nuo pat pirmo kurso aktyviai įsitraukiau į organizacijos veiklą, prisidėdama prie renginių organizavimo, koordinavimo, įsitraukdama į LiPSA biuro veiklą ir prisidėdama prie kitų veiklų įgyvendinimo. Įsitraukimas į organizacijos veiklas prasidėjo nuo vidinio noro tobulėti, semtis naujų žinių. Tik įsitraukus į organizacijos veiklas supratau, jog man rūpi, kas organizacijoje vyksta, kaip organizacijoje tvarkomi dalykai, priimami sprendimai, rūpėjo ir tai, kas galbūt ne tiek patiko ir norėjosi padaryti dar geriau. Žinoma, galbūt nebuvo stipraus pasitikėjimo savimi eiti šias atsakingas pareigas, kadangi tai tikrai laiko reikalaujantis darbas ir vis kildavo abejonių, ar būsiu pajėgi atsakingai atlikti šias pareigas, tačiau paskatinta kitų tuometinių LiPSA narių priėmiau sprendimą kandidatuoti. Nebuvo lengva, bet buvo verta, o tai natūraliai privedė prie sprendimo kandidatuoti į prezidento poziciją antrai kadencijai.
Dabar asociaciją sudaro skirtingų tikslų vedamos komandos, koordinatoriai. Kaip apibūdintumėte seniau vyravusią LiPSA veiklą – kokie skirtumai, panašumai?
Na, natūralu, jog organizacijoje žmonės keičiasi, dėl ko atsiranda naujų idėjų, iš vienų formatų pereinama į kiek kitokius formatus. Pavyzdžiui, LiPSA Biuras, kuris daug metų vis kito, buvo ieškoma naujų formų, naujų pareigybių, tačiau vis bandoma jį atgaivinti ir tobulinti. Bendrai pastebiu, jog išlaikomas veiklų tęstinumas ir tradicinių renginių organizavimas, tik galbūt patys formatai kiek skiriasi, idėjos ir jų įgyvendinimas.
Šių dienų LiPSA yra vedama pagirtinos misijos – būsimų psichologų vienijimo ir kompetencijų kėlimo – tai atlieka bendradarbiaudama su Europos psichologijos studentų asociacijų federacija ir organizuodama tiek visuomenei, tiek tik LiPSA nariams prieinamus renginius. Kaip Jūsų buvimo prezidente laikais buvo siekiama užsibrėžtų vizijų ir tikslų?
Bendradarbiavome su Europos psichologijos studentų asociacijų federacija, Lietuvos psichologų sąjunga, siekiant tarpusavyje dalintis gerąja patirtimi. Po truputį pradėta atnaujinti bendradarbiavimą su universitetais, tad atnaujinome bendradarbiavimą su Vytauto Didžiojo universitetu pasirašydami bendradarbiavimo sutartį. Ieškojome ir kitų bendradarbiavimo galimybių su organizacijomis, jog galėtume organizuoti renginius, konferencijas, seminarus, siekiant plėsti visuomenės žinias apie psichikos sveikatą ir stiprinti organizacijos narių tiek profesines, tiek organizacines kompetencijas, prisidedant prie jų, kaip būsimų specialistų, tobulėjimo ir augimo. Tuo pačiu eidama prezidentės pareigas siekiau stiprinti organizacijos finansinį pagrindą ir ieškoti naujų projektų, dėl ko turėtume daugiau galimybių organizacijos nariams kompensuoti mokymų / konferencijų, psichologinėmis temomis, išlaidas, skirtus stiprinti organizacijos narių įgūdžius ir kelti jų profesines kompetencijas.
Kaip buvimas LiPSA dalimi padėjo vėlesniuose karjeros etapuose?
Nesumeluosiu, jog buvimas organizacijoje prisidėjo prie tolimesnės studijų krypties – organizacinės psichologijos magistrantūros studijų. Dažnai juokaujama, jog organizacijos prezidentai vėliau nueina į organizacinės psichologijos magistrantūros studijas, bet tikrai turime ir išimčių. Manau, jog įsitraukimas į organizacijos veiklas padėjo man tiksliau suprasti, kokios yra mano stiprybės ir silpnybės, kuriose veiklose aš esu stipri ir galiu įgalinti savo stiprybes. Be to, aktyviai įsitraukdama į organizacijos veiklą buvau pastebėta savo universiteto bendruomenės, kadangi nemažai tekdavo bendradarbiauti kviečiant skaityti pranešimus renginiuose ir dalinantis kvietimais sudalyvauti renginiuose. Tuo pačiu, glaudesnis bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis ir jų lyderiais, specialistais, praplėtė pažinčių ratą. LiPSA buvo ta vieta, kur galėjau tobulėti ir augti (ir vis dar augu 🙂)
Būdama LiPSA prezidente galėjote matyti, kaip asociacija kinta metams bėgant. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę asociacijos padėtį – ar pavyko pratęsti seniau užsibrėžtus tikslus?
Iš tiesų, kiekviena karta susiduria su savais iššūkiais ir sunkumais, tačiau tai padeda augti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau organizacija stengiasi siekti savo užsibrėžtų tikslų, juos įgyvendinti, išsikelia naujų idėjų ir jas plėtoja. Tuo pačiu nepamirštamos tradicijos ir jų tęstinumo užtikrinimas, kaip LiPSA vasaros stovykla, Psichologų dienos ir kt., kur šių renginių metu susirenka net buvę LiPSA nariai, dabartiniai savo srities specialistai, skaityti pranešimų naujiems organizacijoms nariams. Man tai yra nuostabi tradicija ir ryšių palaikymas, kurią galime plėtoti ir perduoti kitoms organizacijoms kartoms. Tad džiaugiuosi, jog organizacija siekia įgyvendinti ne tik naujus tikslus, bet ir siekia užtikrinti tradicijų tęstinumą.
Ko linkėtumėte Lietuvos psichologijos studentų asociacijai?
Tikriausiai noriu pacituoti savo sveikinimo kalbos ištrauką, kurią sakiau per 18-tą organizacijos gimtadienį: ,,Organizacija yra apie žmones. Organizacija kaip šeima, kurios gyvenimas ne visada rožėmis klotas. Kartais gali užknisti, bet vis tiek myli.“. Tad, be visų įsipareigojimų ir svarbių siekių, ką norime nuveikti, siekiant plėsti supratimą apie psichologiją, svarbu nepamiršti, jog po tuo slypi žmonės, kurie tai daro. Stipri bendruomenė yra svarbus organizacijos pagrindas, o nieko nėra svarbiau už galimybę būti kartu, palaikyti ir drąsinti vienas kitą, siekiant naujų siekių ir tikslų, kas padėtų kurti tokią organizaciją, kokią mes įsivaizduojame.
O be to, natūraliai kiekvienais metais vis minimas linkėjimas – dar gyvuoti – tad tikiuosi, jog organizacija dar gyvuos ir turėsiu galimybę atšvęsti net 30 organizacijos gimtadienį ir galbūt išlėkti į šokių aikštelę🙂