Teksto autorė: Gabija Zalepūgaitė
„Jei nesi toks, kaip kiti, tai esi nenormalus, jei esi nenormalus, tai esi nesveikas“, – teigia XX a. vidurio prancūzų filosofas M. Foucault, nagrinėjęs galios, valdžios ir kontrolės temas. Anot jo, medicinos sistema turi kategorišką požiūrį į tai, kas yra laikoma normalu, o kas – patologiška, ir tai neatsiejama nuo socialinio konteksto [1]. Savotišku šios minties testavimu psichologijoje galima pavadinti Stanfordo universiteto profesoriaus, psichologo David Rosenhan atliktą tyrimą, siekiant atsakyti į klausimą – ar liga yra pacientų ypatybė, ar priklauso nuo kontekstualizacijos – institucinio, socialinio ir kitokio vertinimo.
1973 metais Rosenhan publikavo straipsnį prestižiniame žurnale „Science“, savo darbą pradėdamas kontroversišku, bet gan įtraukiančiu teiginiu–hipoteze: psichiatrijos ligoninėse negalime atskirti „sveikų“ nuo „ligotų“ [2]. Svarstydamas, jog psichikos sveikatos sutrikimų diagnozavimas nėra patikimas ir veikiau priklauso nuo konteksto, profesorius atliko eksperimentą: 8 pseudopacientai (vienas jų – pats Rosenhan), iš tikrųjų neturintys jokių psichiatrinių sunkumų, vaidino patiriantys klausos haliucinacijas, dėl kurių buvo hospitalizuoti skirtingose JAV psichiatrijos ligoninėse. Septyniems jų buvo priskirta šizofrenijos diagnozė, o vienam – maniakinė depresija. Vis dėlto vos patekę į ligoninę, pacientai stebuklingai išgijo – kitaip tariant, sąmoningai nustojo demonstruoti tariamos ligos simptomus ir stebėjo gydymo įstaigos darbuotojų reakcijas į šį virsmą [3].
Ar pacientų pokytis buvo interpretuojamas kaip išgijimas? Ne visai. Nors visi pacientai po maždaug 7–52 dienų buvo išleisti iš psichiatrijos ligoninių šiems konstatavus remisiją (ligos reiškinių susilpnėjimą), ko gero, esminis eksperimento rezultatas, paskatinęs polemiką – tai faktas, jog keistąjį simptomų išnykimą gydytojai įvertino kaip tam tikrą ligos patogenezės posūkį, visai nekvestionuodami jo neįprastumo [3].
Natūralu, jog toks radinys sulaukė psichiatrų bendruomenės reakcijos dėl įvairių šio eksperimento aspektų, iš kurių bene svarbiausias – diagnozių reliatyvumas ir psichiatrų tarpusavio nesutarimas diagnozuojant psichikos sveikatos ligas. Kita vertus, ši problema nebuvo nauja – ligos vertinimo subjektyvumas dėl tuometinių išteklių, politinės situacijos po Antrojo pasaulinio karo ir kitų veiksnių iš tiesų buvo aktualus XX a. vidurio psichiatrijoje. Galbūt Rosenhan eksperimentą galima interpretuoti kaip naudingą šviečiamojo pobūdžio darbą, padėjusį išryškinti opias ligų diagnostikos problemas? [4]
Ir taip, ir ne. Eksperimento patikimumą užtemdo tiek etinės tyrimo spragos, pavyzdžiui, medicinos darbuotojų apgaudinėjimas bei galimi neigiami emociniai pseudopacientų išgyvenimai leidžiant laiką tarp sunkiai sergančių pacientų, tiek spekuliacijos dėl suklastotos tyrimo eigos – manoma, jog pseudopacientai ne iškart nutraukė savo vaidybą. Be to, siekdamas išsaugoti ligoninių reputaciją ir konfidencialumą, Rosenhan neatskleidė jų pavadinimų – viena vertus, etiška ir nuovoku, tačiau kita svarbi istorijos pusė lieka nutylėta, nepaliekant galimybės gydytojams patvirtinti ar paneigti tyrimo išvadų. Galiausiai galima kelti retorinį klausimą: ar vien tas faktas, jog gydytojai neatskyrė ligos imitacijos nuo realaus sutrikimo, įrodo jų nekompetenciją diagnozuoti realius pacientus? [4]
Eksperimentas palieka erdvės diskusijai apie požiūrį į žmogų, diktuojamą tam tikro konteksto. Šiuo atveju, net ir dingus apsimestinės ligos simptomatikai, diagnozė išliko, o virsmas buvo konceptualizuotas taip, kad atitiktų iš anksto apibrėžtą standartinę ligos eigą. Nors sakoma, jog šaukštas deguto statinę medaus sugadina, vis dėlto šio eksperimento kontekste tikriausiai nereikėtų atmesti tikimybės, jog degutas galimai nebuvo degutas, o atsitiktinės žmogiškosios klaidos, kurios nebūtinai reprezentuoja sistemines ydas.
Literatūros sąrašas:
[1] Dreyfus HL. Foucault’s critique of psychiatric medicine. J Med Philos. 1987 Nov;12(4):311–33. doi:10.1093/jmp/12.4.311.
[2] Rosenhan DL. On being sane in insane places. Science. 1973 Jan 19;179(4070):250–8. doi:10.1126/science.179.4070.250.
[3] Spitzer RL. On pseudoscience in science, logic in remission, and psychiatric diagnosis: a critique of Rosenhan’s „On being sane in insane places”. J Abnorm Psychol. 1975;84(5):442–52. doi:10.1037/h0077124.
[4] Scull A. Rosenhan revisited: successful scientific fraud. Hist Psychiatry. 2023;34(2):180–195. doi:10.1177/0957154X221150878.

