Teksto autorė: Viktoria Zhuravleva
Ar jums atrodo, kad pasaulis yra būtent toks, kokį mes jį matome? Mokslo bendruomenėje irgi ilgai buvo manoma, kad visi akies tinklainėje susidarantys vaizdai yra perduodami į smegenų žievę. O tai reiškia, kad kiekviena mūsų patirties detalė turėtų tiksliai atspindėti įvykius, vykstančius mūsų regimajame lauke. Šis požiūris buvo suabejotas visai neseniai, kai mokslininkai Ramachandran ir Blakeslee pastebėjo, jog pacientai su skotoma (liga, kai akyje atsiranda aklosios dėmės) nesuvokia jokių tuščių sričių savo regos lauke. [1] Visai priešingai – smegenys užpildo tas dėmes haliucinaciniais pojūčiais pagal tai, kokie fiziniai pojūčiai ten greičiausiai būtų buvę, jei ne skotoma.
Vis dar sunku patikėti? Norint tai suprasti, nebūtina tyrinėti žmonių, turinčių regos sutrikimų. Kiekvieno iš mūsų akyje yra „akloji dėmė“ – tai tinklainės sritis, kurioje nėra fotoreceptorių, todėl ji negali apdoroti šviesos spindulių. [2] Vis dėlto žvelgdami aplink, nematome jokių tuščių tarpų. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys užpildo tą spragą prasminga informacija apie aplinką.
Kovács ir kitų tyrimas priėjo prie dar vieno netikėto atradimo. [3] Šie tyrėjai sukūrė dvi nuotraukas: vieną – beždžionės veido, o antrą – džiunglių. Tačiau vienoje nuotraukoje vietoj dalies veido buvo džiunglės, o kitoje vietoj dalies džiunglių – beždžionės veidas. Tada kiekviena nuotrauka buvo rodoma atskirai kiekvienai akiai. Įdomu, kad tokiomis aplinkybėmis tiriamasis nematė to, kas buvo iš tikrųjų – dviejų sumaišytų nuotraukų. Vietoj to jis suvokė arba vientisą beždžionės veidą, arba vientisą džiunglių vaizdą. Akivaizdu, kad smegenys nuslopino neįtikėtiną mišrią nuotrauką ir apskaičiavo, kas yra labiau pažįstama ir tikėtina. [4]
Kodėl taip vyksta? Mes nuolat patiriame milžinišką kiekį vizualinės informacijos. Ji visą laiką kinta dėl šviesos pokyčių, stebėjimo taško, mirksėjimo bei mūsų akių, galvos ir viso kūno judesių. Kad išvengtų perkrovos ir išlaikytų regimąjį vaizdą stabilų, smegenys automatiškai „sušvelnina“ gaunamą vizualinę informaciją. Užuot analizavusios kiekvieną atskirą vaizdinį momentą, tam tikru laiko intervalu mes suvokiame tai, ką matėme per pastarąsias 15 sekundžių. [5] Toks „gyvenimas praeityje“ padeda mums susidoroti su dideliu besikeičiančios informacijos kiekiu ir išlaikyti stabilų pasaulio vaizdą. Taigi, regimasis pasaulis gali labai skirtis nuo mūsų suvokimo dėl to, kad mūsų smegenys meistriškai manipuliuoja tuo, ką mes matome.
Literatūros sąrašas:
1. Ramachandran, V.S., & Blakeslee, S. (1998). Phantoms in the Brain. New York, USA: Morrow.
2. Goldstein, E. B. (2010). Sensation and Perception. 8-th Edition. Belmont, USA: Cengage Learning
3. Kovács, I., Papathomas, T. V., Yang, M., & Fehér, A. (1996). When the brain changes its mind: interocular grouping during binocular rivalry. Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America, 93(26), 15508–15511. https://doi.org/10.1073/pnas.93.26.15508
4. Smythies J. (2005). How the brain decides what we see. Journal of the Royal Society of Medicine, 98(1), 18–20. https://doi.org/10.1177/014107680509800106
5. Manassi, M., & Whitney, D. (2022). Everything we see is a mash-up of the brain’s last 15 seconds of visual information. The Conversation. https://theconversation.com/everything-we-see-is-a-mash-up-of-the-brains-last-15-seconds-of-visual-information-175577