Tęsdami šio mėnesio temą apie prieraišumo stilius, šiandien aptarsime dezorganizuotą prieraišumą. Šis prieraišumo stilius buvo išskirtas Main ir Solomon (1986), kurie atlikę tyrimus, pratęsė John Bowlby ir Mary Ainsworth veiklą.Dezorganizuotas prieraišumas yra siejamas su vaikų negebėjimu pasitikėti tėvais dėl jų dažnai nenuspėjamos reakcijos. Main ir Hesse (1990) teigė, kad šis prieraišumo stilius gali atsirasti tada, kai vaikas nori kreiptis pagalbos
Vengiantis prieraišumo stilius – dažniausiai pasitaikantis iš 3 nesaugių prieraišumo stilių. Šis prieraišumas formuojasi, kai tėvai negeba priimti ir jautriai reaguoti į vaiko poreikius bei emocijas. Emociškai šaltų ir neatliepiančių tėvų vaikai jau nuo mažens išmoksta, kad norint sulaukti bent trupučio tėvų dėmesio – reikia nerodyti emocijų. Įprastai jau 2-4 gyvenimo metais emociškai neprieinamų tėvų vaikai išmoksta ir antrąją „pamoką“
Kaip ir minėta ankstesniame straipsnyje, prieraišumas pats savaime gali būti suprastas kaip unikalus emocinis ryšys sudarytas iš komforto, rūpesčio ir malonumo dalinimosi tarpusavyje. Prieraišumo teorijos pradininko, John Bowlby, nuomone, prieraišumą galima charakterizuoti remiantis noru būti šalia žmonių, prie kurių individas yra prisirišęs, grįžimu pats tuos žmones, tikintis iš jų patirti komforto ir saugumo jausmą kylant pavojui; prieraišumą galima taip pat