Kaip kilo idėja sukurti LiPSA?
Man didžiausias poreikis buvo padaryti psichologijos studijas įdomesnėmis. Kiek prisimenu, studijų pagrindą sudarė teoriniai dalykai – laboratoriniai, paskaitos ir kt. Man rūpėjo, jog atsirastų diskusija apie tai, kas iš tikrųjų yra psichologija, kažkaip bandyti atskleisti mokslą praktiškai – pamatyti kaip dirba specialistai, nueiti į sritis, kurios būtų susijusios su ateities profesija. Kaip ir buvo tais laikais grupės, kurios bandė įvairinti sausą psichologijos studijų gyvenimą, pavyzdžiui, Vilniaus universitete gyvavo Vilniaus universiteto psichologijos studentų asociacija (VUPSA), o VDU – Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos studentų asociacija (VDUPSA). Kitu laiku Vilniaus universitete veikė Psi–klubas, skatindavęs studentus aktyviau dalyvauti mokslinėje veikloje ir padėdavęs susipažinti su psichologijos praktika. Kelerius metus psichologijos studentų veikla aktyviau įsižiebdavo, tačiau vėl priblėsdavo, kai aktyvūs nariai baigdavo studijas ir savo entuziazmą išsinešdavo kitur. Vis dėlto bendros asociacijos ar vieningos veiklos grupės nebuvo, nors idėja visus suvienyti egzistavo. Taip aš ir keli mano kolegos pradėjome po truputį tikslą versti tikrove. Iš tiesų, pastūmėjo ir 2004 metų pavasarį užmegzti ryšiai su EFSPA prezidentu, kuris pakvietė sudalyvauti kasmetiniame Efpsos kongrese. Būtent ten ypač buvome paskatinti kurti nacionalinę psichologijos studentų organizaciją. Sugrįžus į Lietuvą, tobulinant idėją ir verčiant ją realybe teko susidurti ir su šiokiais tokiais iššūkiais, kadangi buvau tik studentas, nelabai žinojau nei kaip įstatus tokio masto asociacijos parengti, nei kaip įregistruoti asociaciją, tačiau ši patirtis ilgainiui pasirodė esą labai naudinga, visgi išmokė kaip yra kuriama organizacija.
Paskutinę psichologijos studentų vasaros stovyklos dieną, įvyko steigiamasis Lietuvos psichologijos studentų asociacijos (LiPSA) susirinkimas. Per jį buvo balsuota dėl nacionalinės organizacijos įkūrimo, patvirtinti įstatai, išrenkamas pirmasis prezidentas ir tarybos nariai: Simonas Audickas, Aldona Dzekevičiūtė, Rūta Lasauskaitė, Rima Malakauskaitė, Nerijus Ogintas, Vilma Slažinskaitė ir Inga Truskauskaitė. Taip ir prasidėjo LiPSA istorija.
Kas pastūmėjo Jus tapti asociacijos prezidentu?
Iš tiesų, labiau mėgstu būti mažiau matomas, bet paskatino noras sukurti organizaciją tokią, kokią aš įsivaizdavau, jog tai būtų – nuoširdu, tikra, veiklu. Metus pabuvęs prezidentu paskatinau Eglę Sirvidytę tapti antrąja prezidente, nes pastebėjau, kad veikla įsikūreno, tad galėjau ramiai atsitraukti.
Dabar asociaciją sudaro skirtingų tikslų vedamos komandos, koordinatoriai. Kaip apibūdintumėte seniau vyravusią LiPSA veiklą – kokie skirtumai, panašumai?
LiPSA kasdienybę įvairindavome dėstytojų pravedamomis paskaitomis. Be to, mano vadovavimo metais ryškėjo pagrindinės kasmetinės veiklos – kongresas, susitikimai tarp universitetų, vasaros stovykla, kuri vykdavo vasaros pabaigoje. Taip pat organizuodavom susitikimus su aktyviausiais nariais, kad būtų palaikoma motyvacija ir grįžtamasis ryšys – planuotume ateinančius metus, apžvelgdami praėjusius.
Šių dienų LiPSA yra vedama pagirtinos misijos – būsimų psichologų vienijimo ir kompetencijų kėlimo – tai atlieka bendradarbiaudama su Europos psichologijos studentų asociacijų federacija ir organizuodama tiek visuomenei, tiek tik LiPSA nariams prieinamus renginius. Kaip Jūsų buvimo prezidentu laikais buvo siekiama užsibrėžtų vizijų ir tikslų?
Manau, kad išliko ta pati vizija, gal tik kitokia formuluotė, nes pati idėja buvo gyvinti psichologijos studijas, kažkaip bendradarbiauti su praktikais/teoretikais, palaikyti ryšius su kitomis organizacijomis. Kalbant apie patį studentų prijungimą prie asociacijos, tai sunku pasakyti, nes pirmaisiais metais buvo bandoma labiau suvokti, kaip reikia vesti organizaciją. Bet vis tiek ieškojome naujų veidų, tad su studentais stengėmės susisiekti popieriniais skelbimais, o tam dar su atstovybe reikdavo susiderinti, bet pagrinde siųsdavome elektroninius laiškus apie veiklą. Žinoma, vieni per kitus irgi susikalbėdavome.
Bendrai aktyvumo užteko, nes mažesnis žmonių kiekis, leido geriau pasiskirstyti darbais ir palaikyti šiltą asociacijos atmosferą.
Kaip buvimas LiPSA dalimi padėjo vėlesniuose karjeros etapuose?
Man padėjo labiau praktiškai pamatyti, kas yra psichologas, ką jis/ji daro, kuo gyvena, todėl per ekskursijas, susitikimus buvo lengviau susidaryti bendrą vaizdą. Asmeniškai kaip žmogui davė žinių, kaip reikia kurti, burti asociaciją – gebėjimus, kuriuos naudoju iki šiol. Taip pat atvėrė akis į tai, kas mane domina.
Būdamas LiPSA prezidentu galėjote matyti, kaip asociacija kinta metams bėgant. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę asociacijos padėtį – ar pavyko pratęsti seniau užsibrėžtus tikslus?
Atrodo, jog bendra kryptis ir vizija išliko ta pati. Iš tiesų, toks keistas jausmas apima pagalvojus, kad kaip kūdikį, užaugini ir paleidi gyvenimui – kiek galėjai, tiek ir padarei, bet vis tiek ateina laikas paleisti, nors iš pradžių gali būti nedrąsu. Taip teko padaryti ir su LiPSA – keliauti prie naujo tikslo, paleidžiant senąjį. Dabar, naujam atėjusiam, organizacija gali jaustis kitaip nei man, nors dalis dalykų išliko, vis tiek tame yra kažkas kitaip – kitokios tradicijos, istorijos, ne pirma karta/prezidentas.
Ko linkėtumėte Lietuvos psichologijos studentų asociacijai?
Neprarasti gyvumo, asmeniškumo, nepaskęsti informacijos pertekliuje – rinktis gyvą, mažą ir šiltą susitikimą, vietoj „Google Meet” ikonėlių ekrane. Kiek įmanoma labiau branginti žmogišką santykį, kas, manau, šiuolaikiniame pasaulyje tampa vis didesne vertybe.