Vengiantis prieraišumo stilius – dažniausiai pasitaikantis iš 3 nesaugių prieraišumo stilių. Šis prieraišumas formuojasi, kai tėvai negeba priimti ir jautriai reaguoti į vaiko poreikius bei emocijas. Emociškai šaltų ir neatliepiančių tėvų vaikai jau nuo mažens išmoksta, kad norint sulaukti bent trupučio tėvų dėmesio – reikia nerodyti emocijų. Įprastai jau 2-4 gyvenimo metais emociškai neprieinamų tėvų vaikai išmoksta ir antrąją „pamoką“ – negalima tikėtis pagalbos iš kitų žmonių ir reikia pačiam pasirūpinti savimi ir nerodyti emocijų, nes jas rodant gali sulaukti neigiamos reakcijos, o ne empatiško emocijų priėmimo.
Ankstyvoje vaikystėje susiformavęs nesaugus prieraišumo stilius turi neigiamų pasekmių ir mokykloje. Šiuo prieraišumo stiliumo pasižymintis vaikai dažnai būna uždari, ramūs, nekeliantys kitiems problemų, tačiau čia dažnai slypi kita problema – nesaugiu vengiančiu prieraišumo stiliumi pasižymintys vaikai dažnai negeba paprašyti pagalbos, nes yra įpratę, kad jų poreikiai yra ignoruojami, o mokytojai nepastebi, kada šiems mokiniams reikia pagalbos. Visa tai prisideda prie šio nesaugaus prieraišumo stiliaus įsitvirtinimo jauno žmogaus charakteryje – vaikai vengia prašyti pagalbos, rodyti savo jausmus, pasidalinti savo sunkumais, o to nedarydami sumažina galimybes pamatyti, kad pasaulyje yra emociškai prieinamų, padedančių žmonių, su kuriais yra saugu.
Vaikai, gyvenimo pradžioje supratę, kad tėvai ir/ar kiti reikšmingi suaugusieji yra emociškai neprieinami, neatskleidžia savo emocijų, jausmų, stengiasi patys užsiimti savimi ir nekelti kitiems menamų problemų. Vėliau paauglystėje bei suaugystėje jie sunkiai geba vertinti kitų žmonių jausmus bei išgyvenimus, sunkiai užmezga ir išlaiko ilgalaikes draugystes, nuvertina platoniškų ir romantiškų santykių svarbą.
Atlikti tyrimai rodo, kad daugelis vengimo tipo prieraišumą išsiugdžiusių paauglių turi elgesio ir emocinių problemų bei valgymo sutrikimų. Tai aiškiai atskleidžia, kad vaikystėje susiformavęs prieraišumo stilius turi reikšmingą įtaką tolimesniam gyvenimui. Tačiau kartu tai nėra gyvenimo nuosprendis – atpažinus, kokiu prieraišumo stiliumi pasižymime, supratūs, kokie veiksniai lėmė šio prieraišumo stiliaus susiformavimą, reflektuojant savo elgesio motyvus ir ypatybes bei santykius su artimaisiais, dirbant su psichologais ir/ar psichoterapeutais – galima išsiugdyti saugų (ar bent saugesnį) prieraišumo stilių.
Literatūros sąrašas:
L. Kalinauskienė, 2010 m. „Motinos ir kūdikio prieraišumo santykių korekcijos galimybės”. Žiūrėta internete 2022 02 18. Prieiga per internetą: https://epublications.vu.lt/objectm./elaba:2026751/
D. Račelytė, 2004 m. „Prieraišumas antraisiais gyvenimo metais ir temperamento bruožai”. Žiūrėta internete 2022 02 17. Prieiga per internetą: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367190427202/J.04~2004~1367190427202.pdf
E. Znatova, 2011 m. „Kūdikio saugaus prieraišumo ugdymas šeimoje”. Žiūrėta internete 2022 02 19. Prieiga per interneta: https://vb.vdu.lt/object/elaba:1723674/
A. Zbarauskienė. „PRIERAIŠUMAS: iššūkiai ir galimybės globojant vaiką ar paauglį”. Žiūrėta internete 2022 02 19. Prieiga per internetą: https://ppi.lt/uploads/A_Zbarauskaite_Prieraisumas.pdf
Dark – Freudeman, R. S. Pond, et al. 2020 m. „Attachment style in adulthood: Attachment style moderates the impact of social support on depressive symptoms”. Žiūrėta internete 2022 02 18. Prieiga per internetą: https://journals-sagepub-com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/doi/full/10.1177/0265407520941091