Kaip ir minėta ankstesniame straipsnyje, prieraišumas pats savaime gali būti suprastas kaip unikalus emocinis ryšys sudarytas iš komforto, rūpesčio ir malonumo dalinimosi tarpusavyje. Prieraišumo teorijos pradininko, John Bowlby, nuomone, prieraišumą galima charakterizuoti remiantis noru būti šalia žmonių, prie kurių individas yra prisirišęs, grįžimu pats tuos žmones, tikintis iš jų patirti komforto ir saugumo jausmą kylant pavojui; prieraišumą galima taip pat išskirti kaip „saugumo bazę“, kurią simbolizuoja žmogus, leidžiantis prie jo prisirišusiam vaikui tyrinėti aplinkinį pasaulį bei nerimą, kuris kyla, žmogui, prie kurio vaikas esti prisirišęs, dingus. (Cherry ir Susman, 2020).
Šiandieną pereisime prie kito prieraišumo stiliaus – nesaugaus – ambivalentiško. Pastarasis stilius gali būti išskirtas tuo, kad šiuo stiliumi savo gyvenime pasižymintys vaikai yra linkę itin nepasitikėti nepažįstamaisiais. Šiuo stiliumi pasižymintys vaikai taip pat gali patirti distreso jausmą tėvams/globėjams juos palikus, bet tuo pačiu nejausti itin didelio pasitenkinimo šiems sugrįžus. Iš pažiūros ne itin patologiškas prieraišumo stilius, retesniais atvejais gali pasireikšti tėvų teikiamo komforto jausmo ignoravimu, dar rečiau – net agresija (Cherry ir Susman, 2020).
Nors toks prieraišumo stilius fiksuojamas kaip itin retas, net ir vėlesniame, suaugusiojo amžiuje, gali kilti nemažai keblumų, t. y. tokie asmenys gali pasirodyti kaip pernelyg priklausomi arba atvirkščiai, dvejoja kurti artimus, romantinius santykius, nerimauti dėl partnerio neabejingumo meilėje, yra linkę tapti itin impulsyvūs, dezorganizuoti, santykiams nutrūkus (Cherry ir Susman, 2020).
Naudota literatūra:
Cherry, K., Susman, D. (2020). The Different Types of Attachment Styles. VeryWell Mind. Žiūrėta internete 2022-01-30: https://www.verywellmind.com/attachment-styles-2795344