„Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi”. A. de Sent-Egziuperi. Nors ,,meilės mėnuo” jau baigėsi, bet noras nagrinėti šią temą vis dar kirba. Taigi šį kartą pažvelgsime į žmones, kuriems meilės jausmas gali būti sunkus, bet nepaisant sunkumų jie žvelgia ta pačia kryptimi, žvelgia ne vieni ir problemų sūkuryje atranda kažką gražaus, kažką nuostabaus. Apie meilės išraiškas psichopatologijoje, jos išraiškas ir santykių reikšmę žmogui kalbėjomės su psichologu Pauliumi Skruibiu.
Kaip kintant žmogaus psichologinei būsenai jo poreikis patirti meilę kinta?
Poreikis būti mylimam ir mylėti yra universalus ir stiprus, nepaisant psichologinės būsenos pablogėjimo. Galbūt gebėjimas būti artimame ryšyje arba gebėjimas mylėti kitą žmogų gali tapti sudėtingas, bet pats poreikis labai universalus, jis išlieka. Galbūt yra situacijų kai žmogus sako, kad aš nenoriu mylėti ir būti mylimas. Reikia atskirti, ką žmogus sako ir koks yra realus poreikis. Kas man pirmiausia ateina į galvą yra prisirišimo sunkumai. Žmonėms, kurių raidoje formuojasi nesaugus prieraišumas, gali būti labai sunku palaikyti ilgalaikį ryšį. Reakcija į tokio ryšio pobūdį gali būti: ,,Man nieko nereikia. Nereikia meilės ar pačiam mylėti“. Ir galbūt tas poreikis realizuojamas kitaip. Poreikis mylėti yra bazinis, man atrodo, kad jis kažkokia forma visada yra ir tada kinta jo išraiškos, kai sakoma, kad nenoriu, neturiu poreikio būti santykyje. Bet tai nereiškia, kad to poreikio mylėti ir būti mylimam nėra. Taigi esminis skirtumas yra tarp poreikio ir nuomonės bei formos, kaip aš tą poreikį realizuoju.
Mes kalbame plačiai apie meilę, ne tik apie romantinę. Tas poreikis mylėti ir būti mylimam gali realizuotis per artimą ryšį su kitu žmogumi. Galbūt romantine partnere arba partneriu, o galbūt jis realizuojamas per draugystę su vienu ar daug žmonių, nes šis poreikis gali įgyti ir tokią formą. Man meilė, šiuo atveju, yra suprantama plačiai: kažkas man jaučia šiltus jausmus ir aš jaučiu šiltus jausmus. Tokia universali meilė.
Kaip kinta meilės išraiškos būdai priklausomai nuo žmogaus psichologinės būsenos?
Jau vieną dalyką paminėjau – prisirišimą. Tokiam žmogui, kuris turi stiprią, gilią saugaus prisirišimo patirtį, žymiai lengviau patirti meilę artimame santykyje. Priimti, kad jį gali mylėti ir jis pats gali mylėti kitą. Visai kitaip žmogui, kuris neturi tokios patirties: stiprus jausmas, jo atžvilgiu, gali gąsdinti, nors kartu yra kažkas patrauklaus. Taip pat tokio žmogaus juntamas jausmas kitam gali išgąsdinti ir norisi nuo jo bėgti ar jį slopinti.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris yra depresijoje. Jam gali būti sudėtinga priimti, kad jį gali kažkas mylėti. Sunku suprasti, kad jis yra vertas meilės, o būnant santykiuose, gali būti sunku išreikšti meilę per rūpestį, nes tam tiesiog nėra jėgų. Arba visiškai priešingoje, manijos būsenoje, kai žmogus jaučia pakylėtą euforiją. Šiuo atveju galima nuvertinti ryšį arba tuo metu gali būti sunku išgyventi gilų jausmą, nes viskas labai greitai bėga. Taip pat yra žmonės, kurie dėl kažkokių psichologinių ypatumų savo savivertę reguliuoja per kito žmogaus nuvertinimą, tai galime pavadinti narcisistiniais gynybos mechanizmais, tokioje būsenoje susižavėjimo etapą seka nuvertinimas, o tai labai apsunkina santykius.
Romantinės meilės esmė yra ne tik imti, bet ir duoti. Kaip manote, ar žmogus, kuris susiduria su sunkios formos psichiniais sutrikimais, santykiuose gali atlikti lygiai tokį pat vaidmenį kaip ir jo antra pusė?
Nors prieš tai minėtos psichologinės būsenos tampa veiksniais, dėl kurių priklauso kaip žmogus jaučia ir supranta savo jausmus, bet sunku nubrėžti aiškią liniją tarp patologijos ir nesugebėjimo išreikšti jausmų. Psichologinė patologija yra efemeriškas dalykas. Psichologiniams sutrikimams nėra taikomi visiškai objektyvūs kriterijai, kad būtų galima neabejotinai pasakyti, kur prasideda psichopatologija, kaip tiriant kūno sutrikimus, kuriuose yra objektyvūs diagnostiniai metodai. Psichikos sutrikimai taip pat yra klasifikuojami taikant įvairias diagnostines sistemas, bet esmė ta, kad kas yra psichopatologija ir kas nėra, visgi yra labai neaiškus klausimas. Žmonės netgi ir patirdami vienokius ar kitokius psichologinius sunkumus, susidurdami su įvairiomis kliūtimis, gali jausti meilę, būti artimame ryšyje bei gali rūpintis kitu žmogumi. Duoti, ne tik imti. Kartais žmogus, neturintis patologijos, gali būti niekuo nepranašesnis jausmuose, o kartais – net paviršutiniškesnis. Žmonių gebėjimą patirti meilę, ją išreikšti, imti ir duoti atskiria ne psichopatologijos sunkumai ar jų nebuvimas.
Kaip psichologas daug kartų susidūriau su atvejais, kai nepaisant sunkumų, žmogus gali išlaikyti labai artimą bei gilų ryšį, kuris jam yra tarsi labai didelis palaikymas, atrama sunkumuose. Pavyzdžiui, viena jauna moteris, kuri turi gilią depresiją ir ilgalaikių psichologinių sunkumų, kurie yra susiję su nepalankia ir traumuojančia aplinka, kurioje ji užaugusi, labai save nuvertina. Tačiau nepaisant to, yra ilgalaikiame santykyje su savo partneriu ir niekaip neišeitų pasakyti, kad ji nėra mylinti ar kad šie santykiai yra patologiški. Kitas pavyzdys yra apie žmogų, kuris turėjo ne vieną manijos epizodą ir jo žmonos reakcija buvo labai palaikanti, supratinga. Jeigu ne santykis su žmona, ši manija galėjo turėti sunkesnių pasekmių ir tai, kad jis kreipėsi pagalbos, labai prisidėjo ir žmona. Tai nesužlugdė jo santykių, gal net atvirkščiai – sustiprino.
Romantiškuose santykiuose neįmanoma išvengti sunkumų. Tačiau norėtume paklausti, ar pastebėjote pasikartojančių problemų, kurias patiria žmonės, iš kurių nors vienas susiduria su psichologiniais sutrikimais? Tiek kalbant apie tą, kuris turi sutrikimą, tiek kalbant apie jo partnerį.
Jeigu žmogus turi stiprią nesaugumo patirtį, nesaugumas kartojasi. Partnerio veiksmai gali būti suvokiami kaip atstūmimas, grėsmė. Tai kuria konfliktą arba gali privesti prie atsitraukimo. Prieraišumo ypatumai yra labai tampriai susiję su santykiais. Pavyzdžiui, J. Bowlby teorija, viena vertus, yra susijusi su psichoanalitine teorija, bet, kita vertus, savo tyrimais ir pritaikomumu ji yra plačiai pripažinta. Ši teorija apibūdina sunkumus bei pasikartojimus, kurie iškyla artimuose santykiuose, aiškina prisirišimą ne tik patologijos lygmenyje, bet ir bendrai kylančius sunkumus dėl nesaugaus prieraišumo. Taigi, teorija paaiškina daugiau nei sutrikimo buvimas ar nebuvimas.
Kalbant apie sunkumų specifiką, tai, pavyzdžiui, būnant depresijoje, pasikartoja savęs nuvertinimas arba netikėjimas, kad žmogus gali būti svarbus. Būnant su tokiu žmogumi artimuose santykiuose yra sunku priimti, kad tavo mylimas žmogus taip save nuvertina ir tu supranti, kad tu negali nieko padaryti, kad ir ką sakytum. Nuvertinimas lieka. Tokiuose santykiuose žmogus tikriausiai pradeda abejoti santykiais, ar tie santykiai yra tikri, ar verta būti santykyje. Tada tampa sudėtinga atskirti žmogų nuo problemos, sunku suprasti, kad tai, kaip žmogus vertina aplinkinius, kaip žiūri į save, kokios nuotaikos yra, neapibūdina to, koks žmogus jis yra. Tai yra tik depresijos būsenos pasekmė. Mylimam, artimam žmogui yra iššūkis nepamiršti, kad už viso šito yra kažkas daugiau. Yra asmenybė, asmuo, kuris yra svarbus ir patinkantis, bet dabar yra tarsi debesis užslinkęs, per kurį sunku pamatyti.
Kokie santykiai padeda žmogui, kuris susiduria su sunkios formos psichopatologija? O kokie priešingai – gali pakenkti?
Pavyzdžiui, jeigu kalbant apie žmones, kurie yra linkę į savęs nuvertinimą, kuriems sunku nepamesti savo poreikių, jie turi neigiamą ir sunkią ankstyvų santykių patirtį, kuriuose galėjo būti prievartos. Taigi, nauji santykiai gali būti apie tą patį – santykiai, kuriuose atsiranda prievartos ar žeminimo, nes jeigu tu save nuvertini, menkini ir neišeina atstovauti savo poreikių. Tikimybė patekti ar sukurti tokius santykius yra didesnė. Tai sukuria uždarą ratą.
Savo ruožtu tie santykiai dar labiau blogina savijautą, patvirtina jau esamas nuostatas. Tai vyksta gana dažnai… ,,Turtingas tampa turtingesniu, o biednas tampa dar biednesniu“. Žmonėms labai reikia pagarbių, šiltų santykių patirties. Deja, ši patirtis gali būti sunkiai prieinama ir jie susiduria su santykiais, kurie gali žaloti. Žmonės, kurie turi gerą patirtį ankstyvuose santykiuose ir nėra linkę į savęs nuvertinimą, gali rūpindamiesi kitų poreikiais nepamesti savęs. Tokiems žmonėms yra lengviau sukurti gerą ryšį.
Kas galėtų padėti išeiti iš šio rato?
Nesureikšminant savo profesijos, psichoterapija gali būti išeitis, ji padeda kurti naują santykį, patirti, ką reiškia pagarba, patirti jausmą, kai žmogus gali rūpintis savo poreikiais. Matant paskutines psichoterapijos tyrimų tendencijas, galime pamatyti, jog žymūs depresijos tyrinėtojai sako, kad matuodami psichoterapijos efektyvumą, mes turėtume atsižvelgti ne tik į formalius kriterijus (ar žmogus turi depresijos požymių), bet ir į subjektyvius, kas yra svarbu žmogui. Žmonės dažnai į psichologus kreipiasi ne tik dėl to, nes patiria depresiją, bet dėl to, nes jam sunku būti artimame santykyje. Ir jeigu jie gali ištrūkti iš blogo santykio bei kurti naujus, visi depresijos simptomai gali atrodyti ne tokie reikšmingi.
Suprantama, kad žmogus nori gyventi be kančios ar su kuo mažiau kančios, vis dėlto žmonėms tai nėra pagrindinis kriterijus. Ir kartais neišeina išvengti kančios. Žmonės gali pilnai gyventi su kančia ir šalia turėti brangų, svarbų žmogų.
Deja, bet maždaug pusė romantinių santykių pasibaigia. Taip pat draugiški ir kitokio pobūdžio santykiai kartais nutrūksta ir žmonės bent kuriam laikui gali pasijusti vieniši. Tad iškyla klausimas, kaip jaučiasi ir elgiasi psichikos sutrikimus turintys asmenys po santykių nutraukimo? Gal galėtumėte atsakyti, kokie elgesio būdai labiau būdingi konkrečius sutrikimus turintiems žmonės?
Statistika, kurią paminėjote, yra labai optimistiška. Aš manau, kad didesnė dalis santykių nutrūksta. Vienatvės jausmas, pats savaime gali būti veiksnys, kuris prisideda prie didėjančių sunkumų. Pavyzdžiui, neseniai Didžioji Britanija paskyrė ministrą vienatvės reikalams. Tą patį padarė ir Japonija. Tai atsirado iš suvokimo, kad vienatvė ir izoliacija veikia žmonių fizinę ir psichologinę sveikatą. Žmogaus poreikis turėti artimą santykį su kitais yra labai svarbus. Iš kitos pusės, visus sunkumus yra lengviau išgyventi, jeigu tu turi artimą ryšį, nesvarbu, ar tai būtų romantinis ryšys, ar tiesiog draugystė. Tas ryšys ir palaikymas, patiriant bet kokį sutrikimą, yra labai svarbus. Kalbant apie antisocialinį asmenybės sutrikimą atsiranda kita dinamika. Svarbesnis tampa ne palaikymas, o galimybė jausti savo jėgą, dominuoti ar pasinaudoti kažkuo, bet daugeliu kitų atvejų, su palaikymu išgyventi sunkumus pasidaro žymiai lengviau.
Ką rekomenduotumėte žmogui, kuris palaiko artimus santykius su psichikos sutrikimu ar sutrikimais turinčiais žmonėmis? Ar reikėtų atskirti, kada tam tikras elgesys yra tik ligos išraiška? Gal galėtumėte atsakyti, paminint kelis konkrečius sutrikimus.
Kaip ir minėjau, yra svarbu suprasti, koks yra žmogus ir kokį elgesį iššaukia užslinkęs ,,juodas debesis“. Jeigu žmogus neatskiria šių dviejų dalykų, jis gali priimti reakcijas labai asmeniškai ir nesuprasti, kad tai yra laikina. Tokiame ryšyje yra labai svarbu nepamesti savo poreikių. Galima suprasti, kad tai, ką kitas žmogus daro, kaip elgiasi, skaudina, bet tai yra susiję su iškilusiais sunkumais. Tačiau dėl to nereikia nepaisyti savo poreikių, savo jausmų, net jeigu ir yra aišku, kad nepriimtinam elgesiui daro įtakos patologija. Rūpintis artimu žmogumi, kuriam yra depresija, kuris save žaloja ir turi suicidinių minčių, gali būti išsunkiantis patyrimas. Žinome, kad būnant psichikos sveikatos specialistu yra labai svarbu rūpintis savo emocine sveikata. Tačiau tokiu atveju tu ateini į darbą ir išeini, o artimas žmogus to padaryti negali. Todėl jam dar svarbiau rūpintis savo emocine gerove.
Dramatiškų išgyvenimų fone yra svarbu neperdegti ir nepamiršti savo poreikių, nes finale tai gali atsiliepti ne tik tau pačiam, bet ir santykiams.
Jeigu žmogus yra santykyje, kai vienas žmogus yra su savižudybės rizika, ką dar reikėtų daryti be poreikių nepamiršimo.
Mano manymu, daug kas išplaukia iš poreikių pasirūpinimo. Bet jeigu žmogus nesikreipia pagalbos į specialistą, jo artimasis lieka vienintelis, į kurį jis remiasi. Jeigu žmogus, esantis santykiuose su tuo, kuris turi minčių apie savižudybę, supranta, kad turi pasirūpinti ir savo poreikiais, jis turi suprasti, kad specialisto pagalba jo partneriui yra gyvybiškai reikalinga. Žmogui yra svarbu pasikalbėti su padedančiu specialistu ir suprasti, ką jis gali padaryti kito žmogaus atžvilgiu, kad padėtų jam kovoti su problemomis.
Ką norėtumėte palinkėti žmonėms šiuo metu?
Pandemijos laikotarpiu išryškėja, koks yra svarbus gyvas buvimas su kitais. Tai yra esminis, žmogiškas poreikis. Gerai, kad turime technologines galimybes ir galime palaikyti ryšį. Bet tuo pačiu tai parodo, kokios ribotos yra galimybės, nes tai nepakeičia fizinio ryšio, kai gali būti su žmogumi ir kažką veikti, o gal tiesiog būti kartu ir nieko neveikti. Taigi palinkėjimas: susikoncentruojant į pasiekimus, žinojimą ir tikslų siekimą, gali būti lengva pamiršti, kad artimas ryšys yra labai svarbus ir reikalingas. Taigi, įsivaizduodami, kad galime viską, be kitų pagalbos, supraskime, kad vis dėl to mums reikia kitų žmonių. Mums labai reikia kitų…
Interviu ėmė: Rasa Jokubauskaitė, Neringa Kasčiuškevičiūtė