Tęsdami šio mėnesio temą apie prieraišumo stilius, šiandien aptarsime dezorganizuotą prieraišumą. Šis prieraišumo stilius buvo išskirtas Main ir Solomon (1986), kurie atlikę tyrimus, pratęsė John Bowlby ir Mary Ainsworth veiklą.
Dezorganizuotas prieraišumas yra siejamas su vaikų negebėjimu pasitikėti tėvais dėl jų dažnai nenuspėjamos reakcijos. Main ir Hesse (1990) teigė, kad šis prieraišumo stilius gali atsirasti tada, kai vaikas nori kreiptis pagalbos ar sulaukti paguodos iš savo tėvų, tačiau prisimena, kad tėvų elgesys jam dažnai keldavo nerimą, todėl atsitraukia ir pagalbos nesikreipia. Jis taip pat gali atsirasti dėl prievartos, smurto šeimoje ar neišspręstų, stresą keliančių, tėvų problemų. Skaudžius patyrimus ar emocijas vaikas įpranta slėpti bei viską išgyventi vienas, o tai gali ypač trukdyti, kuriant konstruktyvius santykius jo gyvenime. Mikulincer ir Shaver (2016) dezorganizuotą prieraišumą apibūdino kaip „atsitiktinius elgesio svyravimus”. Tėvai tampa ir paguodos, ir baimės ar nerimo šaltinis, o tai ir lemia dezorganizuotą prieraišumą.
Vaikams, užaugusiems su dezorganizuoto prieraišumo elgesio modeliais, padidėja neigiamų vystymosi pasekmių (pvz.: agresijos) rizika (Sroufe et al., 2009), gali atsirasti elgesio problemų. Suaugę jie yra linkę vengti intymių santykių bei gali labai sunkiai valdyti savo emocijas.
Naudota literatūra:
- Main, M., & Hesse, E. (1990). Parents’ unresolved traumatic experiences are related to infant disorganized attachment status: Is frightened and/or frightening parental behavior the linking mechanism?
- Main, M., & Solomon, J. (1986). Discovery of an insecure-disorganized/disoriented attachment pattern.
- Mikulincer, M., & Shaver, P. R. (2007). Attachment in adulthood: Structure, dynamics, and change. Guilford Press.
- Sroufe, L. A., Egeland, B., Carlson, E. A., & Collins, W. A. (2009). The development of the person: The Minnesota study of risk and adaptation from birth to adulthood. Guilford Press.