Tyla prieš audrą: kai kūnas žino tai, ko protas dar nepripažįsta
Situacija, kuri, žvelgiant iš šalies, yra visai nebloga. Sprendimas, kurį pagrindžia loginiai argumentai. Žmogus, su kuriuo leidžiant laiką nekyla jokios objektyvios emocinės ar fizinės grėsmės. Vis dėlto proto racionalizacija negali paaiškinti minties, jog „kažkas čia ne taip”, tuo labiau negali užmaskuoti diskomforto, jaučiamo kūne: neaiškios kilmės nerimas, nuovargis, sunkumas skrandyje ir t. t. Nesibaigiantis, pasyvus, pamažu ardantis „kovok arba bėk“ režimas, neretai disonuojantis su aplinkos kontekstu, tačiau nenuginčytinai autentiškas ir realus, įspėjantis apie situacijos, kurioje atsiradai, keistumą ar net tykantį pavojų. Ši tylos prieš audrą būsena tikriausiai atpažįstama daugeliui, kai protas ieško įrodymų, pateisinančių išgyvenimus, nors kūnas teigia savo tiesą. Ji dažnai įvardijama kaip vidinis balsas, intuicija, kuri literatūroje apibrėžiama įvairiai: nuojauta kaip tam tikri fiziologiniai ir emociniai išgyvenimai – somatiniai ženklai (angl. somatic markers), kurie buvo išmokti įvairiose praeities situacijose ir nesąmoningai aktyvuojasi dabartyje išgyvenant panašaus pobūdžio situacijas [1]; nuojauta kaip atmintyje glūdinčio prisiminimo asociacija, atpažįstama dabartinėje išgyvenamoje situacijoje ir suteikianti atsakymą, paremtą praeities patirtimi [2]. Tačiau jei nėra nei prisiminimo, nei konkrečios praeities traumos, galinčios paaiškinti dabartinius nemalonius kūno pojūčius, iš kur kyla toji neraminanti „kažkas čia ne taip” mintis?
Beieškant tiesos: tarp nuojautos ir proto
Būseną, kai protas ir nuojauta pateikia skirtingas ir tarpusavyje konfliktuojančias žinutes, galima analizuoti remiantis kognityvinio disonanso reiškiniu: dvi skirtingos tiesos apie situaciją, žmogų ar kt. kelia vidinę įtampą ir reikalauja pernelyg daug kognityvinių bei emocinių resursų, kad būtų tarpusavyje suderintos, todėl įprasta pasirinkti vieną poziciją ir ieškoti ją patvirtinančių ženklų [3]. Pavyzdžiui, kai nuojauta šnabžda, jog neverta pasitikėti gražiais, bet realybėje neįgyvendinamais pašnekovo žodžiais ar gestais, kai bendravime trūksta aiškumo ir nuoseklumo, tačiau protas lyg ir neranda svarių loginių argumentų nepasitikėti, žmogus yra veikiamas patvirtinimo šališkumo (angl. confirmation bias). Tada jis selektyviai pradeda ieškoti savo vertybę – šiuo atveju pasitikėjimą – pagrindžiančių įrodymų kito asmens elgesyje, bendravimo pobūdyje, taip mažindamas vidinę įtampą, bet rizikuodamas neadekvačiai įvertinti situaciją. Kitaip tariant, siekia kompromiso su savo vidiniu balsu, bandydamas jį „užtildyti“ racionalumu, kurio įnirtingai ieško prefrontalinė smegenų žievė [4]. Skirtingai nei intuityvus ir emocijomis paremtas mąstymas, lėta bei nuosekli situacijos analizė gali pasirodyti kaip patikimas būdas atrasti teisingus atsakymus į iškilusią vidinę dilemą [5]. Visgi yra įrodymų, jog perdėta racionalizacija gali būti apgaulinga: 1991 metų eksperimente tiriamieji, kurių buvo paprašyta verbalizuoti savo pradinius intuityvius pasirinkimus, tyrimo eigoje rinkosi juos pakeisti; to pasekmė – neteisingi arba mažiau tikslūs atsakymai nei pirmieji, kurie buvo pagrįsti pirminiu intuityviu vertinimu [6]. Taip pat pastebėta, jog daug ką apimančios, kompleksinės situacijos, turinčios nemažai kintamųjų, geriau išsprendžiamos remiantis intuicija, o ne logika [7]. Be to, žmonės, priėmę sprendimus intuityviai, teigia besijaučiantys tvirtesni ir labiau užtikrinti savo pasirinkimais, nes šie yra autentiški ir atitinkantys jų vertybes [8]. Atrodo, jog neretai visuomenėje mistifikuojama nuojauta iš tiesų atlieka svarbią rolę naviguojant įvairiose tiek kasdienėse, buitinėse, tiek tarpasmeninėse situacijose.
Nuojautos buveinė – žarnynas?
Apie skirtingo pobūdžio įtampos pasekmes liudija įvairaus intensyvumo psichosomatiniai simptomai – nuo galvos skausmo iki užstrigusio kąsnio gerklėje jausmo. Dalis šių pojūčių kyla virškinimo sistemoje, kuri, kaip buvo atrasta XIX a. viduryje, turi savo unikalų ir gausų, iš 400-600 milijonų neuronų sudarytą tinklą, vadinamą „antrosiomis smegenimis“ arba enterine nervų sistema (ENS). ENS gali veikti be tiesioginio galvos smegenų įsikišimo reguliuojant virškinimą, žarnyno judesius, cheminių medžiagų sekreciją [9] – net apie 90 proc. serotonino, vadinamojo „laimės hormono“, sintezuojama žarnyno epitelinėse ląstelėse [10]. Žodžio „nuojauta“ atitikmuo anglų kalboje yra „gut feeling“, kas pažodžiui reikštų „žarnyne kilusį jausmą“. Nors emocijų kilmės vieta yra galvos smegenų struktūros (limbinė sistema ir somatosensorinė žievė), emocijų reguliavime dalyvauja ir ENS, komunikuodama su galvos smegenimis per žarnyno-smegenų ašį (angl. gut-brain axis), dalyvaujant klajokliui nervui (lot. nervus vagus) [11]. Tik dalis interocepcinių, t. y. vidaus organuose kilusių, signalų yra įsisąmoninami ir skatinantys veikti (pavyzdžiui, noras nuryti maistą) tačiau ir nepastebėtieji signalai, įskaitant žarnyno mikrobiotos sugeneruotus signalus, gali turėti įtakos atminties formavimuisi, emociniam sujaudinimui ir iš to kylančiam elgesiui, kurį aktyvuoja tam tikros emocijos [12].
Nuojauta – streso indikatorius
Susidūrus su dirgikliu, galinčiu kelti potencialią grėsmę, ir išgyvenant stresą, kūnas yra paruošiamas veikti: dalyvaujant galvos smegenims ir ENS, įjungiama sudėtinga neuroelgseninė kaskada, sudaryta iš įvairių neuroninių ir endokrininių reakcijų, dėl kurių yra jaučiami intensyvūs somatiniai (kūniški) simptomai, tokie kaip padidėjęs širdies ritmas, sulėtėjusi skrandžio motorika [13]. Interocepciniai signalai yra perduodami galvos smegenims ir integruojami priekinėje insulinėje žievėje (angl. anterior insular cortex), kuri yra atsakinga už intuityvų sprendimų priėmimą [12, 1]. Integruotieji vidiniai kūno signalai, pavyzdžiui, diskomfortas skrandyje, apetito praradimas, virsta sąmoningais pojūčiais, kuriems suteikiame „nuojautos”, „vidinio balso”, „emocinio skausmo” pavadinimus. Įdomu tai, kad ilgalaikio streso metu interocepciniai procesai ir jų integracija galvos smegenų žievėje yra labiau paveikiami ir sutrikdomi, nei išgyvenant staigią stresinę situaciją. Šis lėtinis stresas ilgainiui gali lemti kūno disociacijos jausmą [14] – sunkumą integruojant kūno schemą, suvokimą ir savasties pojūtį į darnią visumą [15]. Neaiškios kilmės psichosomatiniai simptomai gali būti ilgalaikės emocinės sumaišties priežastis, kurios šaltiniai įvairūs, pavyzdžiui, santykis su sąmoningai ar nesąmoningai manipuliatyviu ir emociškai neprognozuojamu žmogumi. Tokio bendravimo metu subtiliai pasireiškiantis chroniškas psichologinis stresas kelia emocinę įtampą, kuri dar nėra įsisąmoninta ir pagrįsta loginiu samprotavimu, tačiau yra aiškiai jaučiama per interocepcinius signalus: gumulą gerklėje, sutrikusį virškinimą ir kt. [14]. Remiantis literatūra [12,14], ENS, reaguodama į šiuos signalus, per žarnyno-smegenų ašį kuria pamatą žievinėms integracijoms galvos smegenyse – taip fizinis kūnas tampa savotišku melo detektoriumi, atpažįstančiu grėsmę, nesaugumą ir emocinę nedarną, tačiau konfliktuoja su racionaliu protu, kuris dar nespėjo ar tiesiog nenori įvardinti to, ką kūnas jau seniai žinojo. Kartais loginis mąstymas nutildo nuojautą, bet ši niekur nedingsta: tampa nuosekli, atsikartojanti specifinėse situacijose, kol pasidaro sunku ir neįtikima ją vadinti paprasčiausiu atsitiktinumu. Tuomet belieka jos įsiklausyti ir pasitikėti gauta įžvalga, kuri prisidės prie emocinių resursų išsaugojimo, tikėtina, nenuvils ir taps teisingiausiu sprendimu.
Teksto autorė: Gabija Zalepūgaitė
Literatūros sąrašas:
[1] Damasio AR. Descartes’ error: Emotion, reason, and the human brain. New York: Quill; 2000.
[2] Harré M, Bossomaier T, Snyder A. The perceptual cues that reshape expert reasoning. Sci Rep. 2012;2:502. doi:10.1038/srep00502
[3] Festinger L. A theory of cognitive dissonance. Stanford (CA): Stanford University Press; 1957.
[4] Krawczyk DC. Contributions of the prefrontal cortex to the neural basis of human decision making. Neuroscience & Biobehavioral Reviews. 2002 Oct;26(6):631–64.
[5] Kahneman D. Thinking, fast and slow. New York: Farrar, Straus and Giroux; 2011.
[6] Wilson TD, Schooler JW. Thinking too much: introspection can reduce the quality of preferences and decisions. J Pers Soc Psychol. 1991;60(2):181–92. doi:10.1037/0022-3514.60.2.181
[7] Nordgren LF, Dijksterhuis A. The Devil Is in the Deliberation: Thinking Too Much Reduces Preference Consistency. Journal of Consumer Research. 2009 Jun;36(1):39–46.
[8] Maglio SJ, Reich T. Feeling certain: Gut choice, the true self, and attitude certainty. Emotion. 2019 Aug;19(5):876–88.
[9] Fleming MA, Ehsan L, Moore SR, Levin DE. The enteric nervous system and its emerging role as a therapeutic target. Gastroenterol Res Pract [Internet]. 2020 Sep 8;2020:1–13. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7495222/
[10] Gershon MD, Tack J. The Serotonin Signaling System: From Basic Understanding To Drug Development for Functional GI Disorders. Gastroenterology. 2007 Jan;132(1):397–414.
[11] Carabotti M, Scirocco A, Maselli MA, Severi C. The gut-brain axis: interactions between enteric microbiota, central and enteric nervous systems. Annals of Gastroenterology [Internet]. 2015 Apr 1;28(2):203–9. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/25830558/
[12] Mayer EA. Gut feelings: the emerging biology of gut–brain communication. Nature Reviews Neuroscience [Internet]. 2011 Jul 13;12(8):453–66. Available from: https://www.nature.com/articles/nrn3071
[13] Schulz A. Interoception and stress. Front Psychol. 2015;6:993. doi:10.3389/fpsyg.2015.00993.
[14] Schmitz M, Back SN, Seitz KI, Harbrecht NK, Streckert L, Schulz A, et al. The impact of traumatic childhood experiences on interoception: disregarding one’s own body. Borderline Personality Disorder and Emotion Dysregulation. 2023 Feb 15;10(1).
[15] Drescher J. What Are Dissociative Disorders? [Internet]. Psychiatry.org. American Psychiatric Association; 2022. Available from: https://www.psychiatry.org/patients-families/dissociative-disorders/what-are-dissociative-disorders