Perdegimas
Šiandieninio žmogaus gyvenimas pasižymi itin sparčiu tempu ir didele gausa įvairių stimulų. Nespėjus atlikti vienų darbų, pečius jau slegia kiti, nuolat kažko vis reikalaujama, tikimasi, o ir patys save nepailstamai spaudžiame judėti pirmyn, siekti tam tikrų aukštumų, užsibrėžtų tikslų. Ir nors kai kurie dalykai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti puikūs, neretai nutinka taip, kad aplinkos keliami reikalavimai pasiekus tam tikrą ribą viršija asmenines kompetencijas, dėl to patiriamos nesėkmės, frustracija ar stresas, su kuriuo ne visada pavyksta susitvarkyti. Toks ilgalaikis streso patyrimas dažnai siejamas su perdegimu, o tai savo ruožtu su įvairiomis neigiamomis psichologinėmis ar fizinėmis pasekmėmis. Taigi, kas tiksliai yra tas perdegimas ir kodėl svarbu jį pažinti?
Perdegimas, 1970 metais pradėtas tyrinėti reiškinys, neturi vieno konkretaus apibrėžimo, nepaisant 50 metų trukusių tyrinėjimų [1-3]. Vienas pirmųjų bandymų apibrėžti perdegimą siejamas su psichologo Herbert J. Freudenberger darbais, kuomet šis reiškinys buvo apibūdinamas kaip darbe patiriamas stresas, ypač akcentuojant darbą klinikose ir slaugytojų ar medikų profesijas [1]. Iš tiesų, šios sąsajos išlieka itin aktualios ir šiandieniniame kontekste, tačiau šiuo metu kalbant apie perdegimą orientuojamasi į ne tik sveikatos priežiūros, bet ir daugelį kitų profesijų [1], pavyzdžiui, ugdymo įstaigos ar IT sektorių darbuotojus [3] bei kita. Tačiau šie ryšiai vis vien tiksliai neatsako į klausimą, kas yra perdegimas. Žinoma yra viena, kad tai nėra oficialiai pripažinta liga. Pavyzdžiui, DSM-V, Diagnostiniame ir Statistiniame psichologinių sutrikimų vadove, perdegimas išvis nėra įtrauktas, tuo tarpu TLK-11, Tarptautinėje ligų klasifikacijoje, ganėtinai neseniai pripažintas išskirtinai profesiniu reiškiniu [3] ir įvardijamas kaip sindromas – įvairių simptomų visuma, siejama su ilgalaikiu darbiniu stresu, su kuriuo nepavyksta susitvarkyti [4]. Taigi, remiantis įvairiais šaltiniais, galima teigti, kad perdegimas yra sindromas, išskirtinai sietinas su profesine veikla ir nuolatiniu stresu.
Sprendžiant apie perdegimo sampratą, kyla papildomų klausimų apie tai, ką būtent reiškia ,,įvairių simptomų visuma“. Paprasčiausias būdas atsakyti į šį klausimą yra apžvelgti pagrindinius, skiriamuosius perdegimo bruožus. Vieni autoriai išskiria tris esminius perdegimo sindromo komponentus, kiti suskaido šį reiškinį į atskiras gyvenimo sferas apimančių veiksnių grupes. Remiantis pirminiu būdu, perdegimą galima apibūdinti kaip (1) energijos netekimą ar emocinį išsekimą, (2) psichologinį atsiribojimą nuo darbo, o kartais kaip cinizmą darbui bei (3) sumažėjusį darbingumo efektyvumą [1]. Energijos netekimas ar emocinis išsekimas apima psichologinį ir emocinį sindromo komponentus, kurie dažnai apibūdinami kaip nuovargis ar silpnumas bei pasireiškia per prisitaikymo prie darbovietės reikalavimų sunkumus [1]. Cinizmas ar psichologinis atsiribojimas apima tarpasmeninius santykius (pvz., kontakto su bendradarbiais vengimas), abejingumą darbui, irzlumą [1]. Galiausiai sumažėjęs darbo efektyvumas glaudžiai siejasi su neigiamu savęs vertinimu profesiniu atžvilgiu, rezultatų sumenkinimu, prodyktyvumo, gebėjimų, moralės sumažėjimu [1].
Kiti autoriai, kaip minėta anksčiau, papildo perdegimo simptomų sąrašą, išskirdami somatinius, kognityvinius, asmeninius bei socialinius aspektus. Pavyzdžiui, somatiniais simptomais laikomi miego sutrikimai, įtempti raumenys, sunkumai kvėpuojant, kognityviniais – dėmesio ir atminties sutrikimai, asmeniniais – cinizmas, pyktis, prarastas suinteresuotumas darbui, neviltis, o socialiniais – pykčiai su šeima, draugais, kolegomis ar darbdaviais [2]. Šalia to minimi ir galimi elgesio pakitimai, kaip padažnėjęs rūkymas ar alkoholio vartojimas [2]. Tam tikri tyrimai rodo, kad kai Tam tikri tyrimai rodo, kad kai kurie iš anksčiau minėtų simptomų galėtų būti laikomi tiesiog perdegimo pasekmėmis. Pavyzdžiui, aptikta, kad didelis emocinis išsekimas lemia cinizmą arba depersonalizaciją – kelis iš pagrindinių perdegimo požymius [1]. Tuo tarpu nepasitenkinimas darbu tampa perdegimo rezultatu [1]. Tad neužtikrintumas tarp to, ką būtų galima laikyti simptomu, o ką pasekme, sukelia papildomus iššūkius apibrėžiant perdegimo sąvoką.
Galiausiai tenka atkreipti dėmesį į tai, kad perdegimas gali pasirodyti esantis tapatus arba bent jau panašus į nuovargį arba kilti neaiškumų bandant juos atskirti. Žinoma, kad visi žmonės tam tikrais gyvenimo momentais ar net savo kasdienybėje jaučia vienokį ar kitokį nuovargį. Šį jausmą gali lydėti sumažėjęs noras dirbti ar nepasitenkinimas darbu. Visa tai yra normalu, tačiau stresas, patiriamas ganėtinai ilgą laiką, eikvoja daug kūno ir psichikos resursų. Anot generalizuoto adaptacijos modelio [5], tokia nuolatinė ir dažnai pasikartojanti kūno reakcija į stresinius stimulus galiausiai atveda prie išsekimo fazės, kurioje streso stimulas tampa nepalankiu ir sveikatai žalingu veiksniu. Būtent tai yra pagrindinis veiksnys, skiriantis paprastą darbinį nuovargį nuo perdegimo – užsitęsusi streso būsena, išnaudojanti gyvybiškai svarbias kūno energijos sankaupas. Po tokio išsekimo nebeužtenka paprasto savaitgalio ar laisvalaikio atstatyti jėgas.
Kadangi perdegimas siejamas su ilgalaikiu stresu ir vidinių resursų išeikvojimu, nenuostabu, kad galima pastebėti įvairias su psichologine ar fizine sveikata susijusias neigiamas pasekmes. Viename tyrime pastebėta, kad perdegimą patyrusių žmonių rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis (neįskaitant širdies infarktą ar hipertenziją) bei būti hospitalizuotiems dėl šių ligų yra didesnė [6]. Kiti autoriai teigia, kad, pavyzdžiui, perdegimą patyrę mokytojai dažniau išreiškia nusiskundimus dėl fizinės sveikatos, kaip galvos ir nugaros skausmų, odos bėrimo, širdies ir kraujagyslių bei žarnyno sutrikimo simptomų [7]. Taip pat nustatytas ryšys tarp perdegimo ir migrenos bei virškinamojo trakto gleivinės uždegimo bei kitų ligų [7]. Galiausiai, atlikus tyrimą su atletais, nustatyta, kad, apart fizinės sveikatos pokyčių, gali būti pastebimi ir tokie psichologiniai pokyčiai, kaip depresijos, nerimo ar įtampos padidėjimas, nemigos atsiradimas, nepasitenkinima kūno vaizdu [8]. Siekiant didesnio pasitenkinimo gyvenimu ir geresnės gyvenimo kokybės svarbu pasirūpinti, kad perdegimas būtų kuo mažesnis [8]. Tad nuo perdegimo gali priklausyti ne tik mūsų fizinė ir psichologinė gerovė, bet ir bendras pasitenkinimas gyvenimu.
Siekiant laiku užkirsti kelią perdegimo atsiradimui ar tolimesniam jo simptomų vystymuisi, svarbu laiku atkreipti dėmesį ir įvertinti galimus rizikos veiksnius. Kadangi perdegimas siejamas su profesine veikla, nenuostabu, kad perdegimo atsiradimui yra svarbūs organizaciniai veiksniai, tačiau šalia jų pateikiami ir kai kurie asmenybiniai faktoriai [1]. Vieni teoriniai modeliai akcentuoja pasikartojančias nesėkmes, mažinančias asmens saviveiksmingumą, t. y. pasitikėjimą savimi ir norą stengtis. Tai savo ruožtu neigiamai veikia ir pasitenkinimą darbu, nes žmogus dažnai jaučiasi taip, tarsi neatliktų tinkamai darbo, todėl pastarasis tampa emociškai sekinantis [1]. Minėtos nesėkmės gali kartotis dėl pernelyg didelio darbo krūvio [9], su kuriuo asmuo neturi pakankamai resursų susitvarkyti, todėl jis tampa ne tik emociškai sekinantis, bet mažėja darbo ir rezultatų prasmingumas, todėl didėja cinizmas [1]. Tai galėtų būti susiję tiek su rolių, atsakomybių neapibrėžtumu, tiek su bendradarbių palaikymo trūkumu ar nepakankamu autonomijos patyrimu, kuomet darbuotojas nesijaučia galintis reikšmingai prisidėti prie pokyčių darbo aplinkoje ar sprendimų priėmimo [9]. Be to, pastebėta, kad net dirbant kartu su kitais perdegimą patiriančiais asmenimis didėja rizika patirti perdegimą pačiam [1]. Visa tai kartu didina nepasitenkinimą darbu, beviltiškumą ar abejingumą, nuovargį.
Vis dėlto, kaip jau buvo minėta, perdegimą gali įtakoti tiek organizaciniai, tiek individualūs veiksniai, tad siekiant sumažinti asmeninę perdegimo riziką vertėtų atsigręžti į tai, ką galima asmeniškai keisti. Imantis individualių pastangų, svarbu tai daryti laiku ir savyje ugdyti brandžius bei teigiamus apsaugos barjerus – stiprinti streso įveikas, ypatingai orientuojantis į problemos sprendimą [10]. Tai patvirtina ir kitas autorius, teigiantis, kad į veiksmą sutelkta įveika yra efektyvus būdas mažinti perdegimo jausmą [3]. Tai reiškia, kad vos iškilus problemai imamasi atitinkamų veiksmų užkirsti tolimesnį jos plėtojimosi kelią. Toks nieko nelaukiantis veikimas įgalina asmenį, didina jo pasitikėjimą savimi ir norą stengtis. Taip didėja vidiniai resursai, atsiranda tikėjimas, kad situacija yra įveikiama / bus įveikta. Antras būdas, galintis padėti išvengti perdegimo, tai darbo ir asmeninio gyvenimo atskyrimas, tvirtų ribų nubrėžimas tarp šių dviejų gyvenimo sferų [3]. Svarbu atidėti laiką poilsiui nuo darbo, bet tai padaryti reikėtų atsiskiriant tiek fiziškai, tiek psichologiškai nuo darbovietės. Kiti, ne mažiau svarbūs ir vertingi perdegimo rizikos mažinimo būdai, yra gerai žinomi sportas, pilnavertiška mityba, geras miegas, meditacijos, humoras ir prasmės atradimas [3]. Taigi, siekiant išvengti perdegimo asmuo privalo rūpintis emocine, psichologine ir fizine sveikata.
Apibendrinant, galima teigti, kad perdegimas yra šiek tiek daugiau nei tik ilgalaikis streso patyrimas, į šią sąvoką įeina ir daugelis kitų simptomų, kurių svarbiausi: emocinis nuovargis, atsiribojimas nuo darbo, sumažėjęs efektyvumas. Dažnai tai siejasi su įvairiomis psichologinėmis, fizinėmis neigiamomis pasekmėmis, kurių išvengti galima tinkamai pasirūpinus savimi.
LITERATŪRA:
[1] Edú-Valsania, S., Laguía, A., & Moriano, J. A. (2022). Burnout: A review of theory and measurement. International journal of environmental research and public health, 19(3), 1780. https://doi.org/10.3390/ijerph19031780
[2] Hillert, A., Albrecht, A., & Voderholzer, U. (2020). The burnout phenomenon: A résumé after more than 15,000 scientific publications. Frontiers in psychiatry, 11, 519237. https://doi.org/10.3389/fpsyt.2020.519237
[3] Demerouti, E. (2015). Strategies used by individuals to prevent burnout. European journal of clinical investigation, 45(10), 1106-1112. https://doi.org/10.1007/s41449-024-00452-3
[4] World Health Organization. (2019, gegužės 28). Burn-out an „occupational phenomenon”: International Classification of Diseases. https://www.who.int/news/item/28-05-2019-burn-out-an-occupational-phenomenon-international-classification-of-diseases
[5] Selye, H. (1950). Stress and the general adaptation syndrome. British medical journal, 1(4667), 1383. https://doi.org/10.1136/bmj.1.4667.1383
[6] John, A., Bouillon-Minois, J. B., Bagheri, R., Pélissier, C., Charbotel, B., Llorca, P. M., … & Dutheil, F. (2024). The influence of burnout on cardiovascular disease: a systematic review and meta-analysis. Frontiers in Psychiatry, 15, 1326745. https://doi.org/10.3389/fpsyt.2024.1326745
[7] Madigan, D. J., Kim, L. E., Glandorf, H. L., & Kavanagh, O. (2023). Teacher burnout and physical health: A systematic review. International Journal of Educational Research, 119, 102173. https://doi.org/10.1016/j.ijer.2023.102173
[8] Glandorf, H. L., Madigan, D. J., Kavanagh, O., & Mallinson-Howard, S. H. (2025). Mental and physical health outcomes of burnout in athletes: a systematic review and meta-analysis. International Review of Sport and Exercise Psychology, 18(1), 372-416. https://doi.org/10.1080/1750984X.2023.2225187
[9] O’Connor, K., Neff, D. M., & Pitman, S. (2018). Burnout in mental health professionals: A systematic review and meta-analysis of prevalence and determinants. European psychiatry, 53, 74-99. http://dx.doi.org/10.1016/j.eurpsy.2018.06.003
[10] Karmaza, E. (2025). Streso valdymas pedagoginėje veikloje: strategijos ir praktikos (PowerPoint pateiktis).