LiPSA Mokslinė Komanda. Vienišumas ir senatvė: koks ryšys tarp vienišumo jausmo ir pažintinių funkcijų senyvame amžiuje?

LiPSA/ 11 liepos, 2025/ Straipsniai

Vienišumas ir senatvė: koks ryšys tarp vienišumo jausmo ir pažintinių funkcijų senyvame amžiuje?

Vienišumo jausmas – svarbus veiksnys, padedantis nuspėti įvairius, su žmogaus fizine ar psichologine sveikata susijusius pokyčius. Senyvo amžiaus žmonės patiria ypač didelę riziką būti fiziškai atsiskyrusiais nuo kitų, todėl ir jausti vienišumą [1]. Tad svarbu suprasti, koks vienišumo ir kognityvinių funkcijų senyvame amžiuje ryšys.

Žmogus – sociali būtybė

Žmogus yra ne tik protingoji (homo sapiens), bet ir sociali būtybė. Ką tik gimęs kūdikis yra visiškai priklausomas nuo kitų žmonių, pavyzdžiui, mamos, tėčio ar kitų artimųjų, užtikrinančių jo išgyvenimą ir įvairių poreikių (maisto, saugumo, šilumos, artumo) patenkinimą. Suaugus ryšiai su kitais išlieka tokie pat svarbūs. Jie ir toliau leidžia tenkinti tokius poreikius, kaip susietumo, priklausomybės ir prieraišumo, padeda atskleisti save, pasiekti įvairius tikslus, perduoti informaciją ir pan. Socialumo svarbą žmogaus gyvenime patvirtina ir tyrimas, kuriame nustatyta, kad, kai patiriamas socialinis atstūmimas, smegenyse aktyvuojasi už fizinio skausmo patyrimą atsakinga vieta [2]. Tačiau prasmingų ir reikšmingų santykių palaikymas ar kūrimas senyvame amžiuje (nuo 60 m.) tampa sudėtingesnis dėl įvairių asmenybinių, socialinių, fizinių ar kognityvinių priežasčių. Taip senyvo amžiaus žmonės patiria ypač didelę riziką būti fiziškai atskirti nuo kitų ir jausti subjektyvų vienišumą [1], o kartu ir nukentėti nuo su šiais veiksniais susijusių sveikatos problemų, pavyzdžiui, silpnos imuninės sistemos, širdies ligų, depresijos ar nerimo.

Vienišumas

Vienišumas turi dvi formas, tad gali būti apibrėžiamas dviem skirtingais būdais: pirma, kaip jausmas (subjektyvus apsektas), antra, kaip fizinė atskirtis nuo žmonių (objektyvus aspektas). Mokslinėje literatūroje dažnai šios dvi formos aptinkamos kartu, todėl svarbu jas išskirti.

Vienišumas, kaip jausmas, reiškia nepatogumo ar diskomforto patyrimą dėl suvokimo, kad „aš esu vienas, vienišas ar atsiskyręs“ [3]. Jis taip pat gali būti suvokiamas kaip signalas, perspėjantis apie susilpnėjusį ryšį su žmonėmis ir motyvuojantis imtis veiksmų atitaisyti susidariusią padėtį, t. y. atkurti ar sukurti naujus santykius su kitais, kadangi pastarieji yra būtini išlikimui ir klestėjimui [4]. Galiausiai, tai suvokta emocinė ir socialinė būsena, nulemta neatitikimo tarp idealių ir realių socialinių ryšių kokybės ir kiekybės [1].

Vienišumas, kaip objektyvus matmuo, gali reikšti fizinę atskirti nuo kitų (socialinė izoliacija) arba socialinių ryšių kiekį ir bendravimo dažnį. Nors subjektyvus ir objektyvus vienišumas yra susiję, tai atskiri socialiniai konstruktai [1]. Žmogus gali būti vienas, bet nejausti vienišumo, arba turėti daug draugų, pažįstamų, bet, nepaisant to, vis tiek jaustis vienišas.

Vienišumo ir kognityvinių funkcijų pokyčių senyvame amžiuje ryšys

Remiantis tyrimais, daroma prielaida, kad vienišumas yra simptomas, perspėjantis apie įvairius kognityvinių funkcijų  pokyčius. T. y. subjektyviai patiriamas vienišumas padeda nuspėti mąstymo, dėmesio, atminties ar kalbinių gebėjimų neigiamus pakitimus. Tyrimais nustatyta, kad kuo didesnis senyvo amžiaus žmogaus vienišumo jausmas, tuo prastesnė semantinės atminties – atsakingos už žodinės informacijos, sąvokų, faktų saugojimą – veikla bei vizualiniai-erdviniai sugebėjimai, t. y. orientacija aplinkoje, objektų dydžio, formos, padėties ir ryšių su kitais objektais suvokimas [5]. Remiantis tais pačiais tyrimų duomenimis, taip pat pastebėta, kad informacijos apdorojimo greitis yra lėtesnis tų asmenų, kurie patiria didesnį vienišumą. Panašios išvados gautos ir kitame tyrime, kuriame nustatyta, kad 40 metų ir vyresnių asmenų motorinių judesių ir vizualinės informacijos apdorojimo greitis yra mažesnis, jeigu minėtųjų asmenų subjektyvaus vienišumo išreikštumas yra aukštesnis [6]. Galiausiai, longitudiniame tyrime, kuriame dalyvavo 50 metų ir vyresni asmenys, paaiškėja, kad subjektyvus vienišumas neigiamai veikia dėmesį, informacijos atgaminimą, darbinę ir semantinę atmintį bei kalbinius sugebėjimus tik tada, jeigu yra vidutinio ar aukšto intensyvumo. Šie rezultatai išliko aktualūs net po 3 metų pakartotinio testavimo [7]. Tad galima teigti, kad vienišumo patyrimas neigiamai siejasi su pažintinių funkcijų pokyčiais senyvame amžiuje.

Taigi, prasmingų ir gilių santykių trūkumas žmogaus gyvenime gali sietis su intensyvesniais vienišumo jausmais, o šie, savo ruožtu, su lėtesniu naujos informacijos įsisavinimu ir atgaminimu, mažesniu iškalbingumu, prastesne orientacija aplinkoje. Tokie pokyčiai gali būti ilgalaikiai, tad svarbu iš anksto pasirūpinti savo sveikatai įsitraukiant į įvairias socialines veiklas, puoselėjant turimus santykius ir ieškant būdų, kaip pagilinti esamus ryšius.

Nemokama emocinė parama suteikiama telefonu:

Teksto autorė: Evelina Grybauskaitė

Literatūros sąrašas:

  1. Guarnera, J., Yuen, E., & Macpherson, H. (2023). The Impact of Loneliness and Social Isolation on Cognitive Aging: A Narrative Review. Journal of Alzheimer’s Disease Reports, 7, 699–714. DOI 10.3233/ADR-230011
  2. Eisenberger, N. I., Lieberman, M. D., & Williams, K. D. (2003). Does rejection hurt? An fMRI study of social exclusion. Science, 302(5643), 290-292. DOI: 10.1126/science.1089134
  3. APA. (2025). APA Dictionary of Psychology. https://dictionary.apa.org/loneliness
  4. Cacioppo, J. T., & Hawkley, L. C. (2009). Perceived social isolation and cognition. Trends in Cognitive Sciences, 13(10), 447-454. https://doi.org/10.1016/j.tics.2009.06.005
  5. Wilson, R. S., Krueger, K. R., Arnold, S. E., Schneider, J. A., Kelly, J. F., Barnes, L. L., … & Bennett, D. A. (2007). Loneliness and risk of Alzheimer disease. Archives of general psychiatry, 64(2), 234-240.
  6. Hajek A., Riedel-Heller, S. G., & König, H. H. (2019). Perceived social isolation and cognitive functioning. Longitudinal findings based on the German Ageing Survey. International Journal of Geriatric Psychiatry, 35(3), 276-281. https://doi.org/10.1002/gps.5243
  7. Lara, E., Caballero, F. F., Rico‐Uribe, L. A., Olaya, B., Haro, J. M., Ayuso‐Mateos, J. L., & Miret, M. (2019). Are loneliness and social isolation associated with cognitive decline?. International journal of geriatric psychiatry, 34(11), 1613-1622. DOI: 10.1002/gps.5174
Share this Post