Kaip mūsų biologinis laikrodis formuoja kasdienybę bei akademinius pasiekimus?
Dauguma studentų visais laikais pasižymi intensyviu ritmu: ankstyvos (ir vėlyvos) paskaitos, seminarai, papildomas darbas, santykiai su kitais, o dar hobiams norisi atrasti laiko. Vis dėlto, ne visi įprastą dieną išgyvena vienodai. Vieni iš mūsų keliasi anksti, turi rutinas, žvaliausi rytais bei vakarais ilsisi, o kiti produktyviausiai laiką leidžia vakarais, mokosi, dirba, sportuoja. Šiuos skirtumus galima paaiškinti ne tik charakteriu ar įpročiais, tačiau ir biologija – mūsų cirkadiniu ritmu bei individualiu chronotipu.
Nuo gėlės iki žmogaus
Dar XVIII a. prancūzų mokslininkas J. J. de Mairan tyrinėdamas jautriosios mimozos gėlę pastebėjo, kad jos lapeliai susiglaudžia ir atsiveria ritmingai net laikant ją tamsoje, priklausomai nuo dienos laiko [1]. Šis atradimas tapo vienas pirmųjų įrodymų, jog augalai ir gyvūnai turi savo biologinį laikrodį. Vėliau buvo pristatyta cirkadinio ritmo sąvoka (lot. circa – apie, diem – diena), apibūdinanti kiek daugiau nei 24 valandų biologinį ciklą, darantį įtaką mūsų fiziologijai ir net socialiniam elgesiui [2]. Žmogaus organizme cirkadinis ritmas reguliuoja miego ir budrumo būsenas, įvairių hormonų sekrecijas, kūno temperatūrą bei kitus fiziologinius aspektus [3].
Pagrindinis cirkadinį ritmą reguliuojantis aplinkos veiksnys yra šviesa. Mūsų akių tinklainės ganglinės ląstelės, kurios turi fotopigmento melanopsino, fiksuoja šviesos signalus ir juos perduoda informaciją į pogumburį [4]. Šio proceso metu ypač svarbi yra mėlynojo spektro šviesa, turinti stipriausią poveikį vidinio laikrodžio reguliacijai: ryte ji padeda greičiau pabusti, o vakare jos perteklius gali slopinti melatonino išsiskyrimą ir trikdyti užmigimą (todėl kai kurie įrenginiai turi „night mode”, kuris filtruoja mėlynojo spektro šviesą). Tyrimai rodo, jog sutrikus šviesos signalų perdavimui, pavyzdžiui, įgimto aklumo atvejais, dažnai išsivysto desinchronizuotas miego ir budrumo ciklas [5].
Chronotipai – „pelėdos“, „vyturiai“ ir „balandžiai“
Nors cirkadinis ritmas yra universalus, individualus aktyvumo pikas paros metu skiriasi. Šiuos skirtumus nusako chronotipas – asmens polinkis teikti pirmenybę tam tikram veiklos ir poilsio laikui, kuris būna ryto arba vakaro tipo ir atspindi cirkadinio ritmo svyravimus [6]. Chronotipo vertinimui ilgą laiką naudojamas Horne ir Östberg klausimynas (angl. Morningness-Eveningness Questionnaire) [7]. Pagal šį klausimyną išskiriami penki chronotipai: rytiniai („vyturiai“); labiau rytiniai; nei rytiniai, nei vakariniai (kitaip vadinami „balandžiais“), labiau vakariniai ir vakariniai („pelėdos“). Tyrimai atskleidė, jog chronotipas priklauso ne tik nuo biologinių veiksnių, bet ir nuo amžiaus: paaugliai dažniau būna „pelėdos“, o vyresniame amžiuje labiau ryškėja rytinis tipas [8].
Kaip chronotipas veikia mokymosi rezultatus?
Chronotipas svarbus ne tik kasdienybės darbams ar įpročiams, bet ir akademinei veiklai. Dauguma mokyklų ir universitetų sudarinėja rytinius tvarkaraščius. Akivaizdu, jog tai suteikia pranašumą vyturiams, kurie natūraliai būna žvalesni ir produktyvesni rytais. Tyrimai nuosekliai rodo, kad rytinio tipo studentai dažniau geriau prisitaiko prie įprastų švietimo sistemos tvarkaraščių, kur paskaitos ir egzaminai paprastai vyksta rytais. Pavyzdžiui, 2011 metais atlikta meta-analizė parodė, jog rytinis chronotipas yra teigiamai susijęs su akademiniais pasiekimais [9], o naujesni duomenys rodo, kad vakarinio tipo studentai dažniau patiria didesnį stresą bei miega prasčiau, kas neigiamai atsiliepia jų rezultatams [10].
Vis dėlto ne visi tyrimai patvirtina aiškų ryšį tarp chronotipo ir akademinių pasiekimų. 2024 metais atliktas tyrimas su įvairių sričių universiteto studentais parodė, kad rytiniai tipai pasižymi geresne miego kokybe ir aukštesne gyvenimo kokybe, tačiau reikšmingų skirtumų akademinėje srityje tarp rytinių ir vakarinių tipų nebuvo nustatyta [11]. Kita analizė atskleidė, kad nors studentai save dažniau priskyrė prie rytinio tipo, realiai akademinėms ir kognityviai sudėtingoms užduotims jie rinkosi vėlesnį vakarą, kas rodo neatitikimą tarp subjektyvių preferencijų ir realaus elgesio universiteto aplinkoje [12]. Galiausiai, Zerbini su kolegomis [13] pabrėžia, kad vėlyvojo tipo studentų prastesnį pasirodymą lemia ne jų gebėjimų skirtumai, o nesuderinamumas tarp biologinio laikrodžio ir mokyklos tvarkaraščio, ypač kai egzaminai vyksta ankstyvomis valandomis. Taigi, akademinius rezultatus lemia ne tik pastangos ar motyvacija, bet ir tai, kaip žmogaus biologinis laikrodis dera su išorinės aplinkos diktuojamu tvarkaraščiu.
Chronotipas kaip savęs pažinimo dalis
Chronotipai ir cirkadiniai ritmai yra svarbi žmogaus biologijos dalis, turinti įtaką tam, kaip mes išgyvename savo rutinas. „Vyturiai“ dažniau geriau prisitaiko prie tradicinės švietimo sistemos, o „pelėdoms“ sekasi kiek sunkiau. Tačiau svarbu suprasti ir nepamiršti, kad problema slypi ne pačiame chronotipe, o jo nesuderinamume su aplinka. Nuotolinio mokymosi galimybės, lankstesni tvarkaraščiai ar dėmesio atkreipimas į individualius skirtumus gali reikšmingai padėti kai kurių žmonių mokymosi rezultatams.
Svarbiausia suprasti, kad nėra „gero“ ar „blogo“ chronotipo. Tai – individualus biologinis bruožas, lemiantis, kada esame produktyviausi. Todėl svarbu atrasti, kas geriausiai tinka kiekvienam iš mūsų: kada mokytis, kada sportuoti, kada ilsėtis. Toks savęs pažinimas mums leis ne tik pagerinti pusmečio vidurkius, bet ir visapusiškai teigiamai prisidėti prie mūsų kasdienybės.
Teksto autorė: Eglė Mykolaitytė
Literatūros sąrašas:
[1] Sobel J, PhD. The birth of chronobiology: a botanical observation [Internet]. SRBR: Society for Research on Biological Rhythms. 2019. Available from: https://srbr.org/the-birth-of-chronobiology-a-botanical-observation/
[2] Mistlberger RE, Skene DJ. Social influences on mammalian circadian rhythms: animal and human studies. Biological Reviews. 2004 Aug;79(3):533–56.
[3] Ayyar VS, Sukumaran S. Circadian rhythms: influence on physiology, pharmacology, and therapeutic interventions. Journal of Pharmacokinetics and Pharmacodynamics. 2021 Apr 1;48(3):321–38.
[4] Tähkämö L, Partonen T, Pesonen AK. Systematic review of light exposure impact on human circadian rhythm. Chronobiology international [Internet]. 2018 Oct 12;36(2):151–70. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/30311830
[5] Quera Salva MA, Hartley S, Léger D, Dauvilliers YA. Non-24-Hour Sleep–Wake Rhythm Disorder in the Totally Blind: Diagnosis and Management. Frontiers in Neurology. 2017 Dec 18;8.
[7] Horne JA, Ostberg O. A self-assessment Questionnaire to Determine morningness-eveningness in Human Circadian Rhythms. International Journal of Chronobiology [Internet]. 1976;4(2):97–110. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/1027738/
[8] Randler C. Age and Gender Differences in Morningness–Eveningness During Adolescence. The Journal of Genetic Psychology. 2011 Jul;172(3):302–8.
[9] Preckel F, Lipnevich AA, Schneider S, Roberts RD. Chronotype, cognitive abilities, and academic achievement: A meta-analytic investigation. Learning and Individual Differences. 2011 Oct;21(5):483–92.
[10] Manjareeka M, Dasgupta S, Kanungo P, Das RC. Perceived stress and academic achievement among medical students with different chronotypes: a cross sectional study on first year medical students from India. BMC Medical Education. 2025 May 18;25(1).
[11] Haleh Sadat Arastoo, Mir Farhad Ghalehbandi, Alavi K, Fatemeh Kashaninasab, Marzieh Nojomi. Comparison of Chronotypes and their Relationship with Academic Performance and Quality of Life in University Students. Sleep Science. 2024 Apr 9;17(2).
[12] Figueiredo S, Genta Kulari. Sleep Preferences and Chronotype Traits Impact on Academic Performance Among University Students. European journal of educational research. 2024 Jul 15;volume-13-2024(volume-13-issue-3-july-2024):895–909.
[13] Zerbini G, van der Vinne V, Otto LKM, Kantermann T, Krijnen WP, Roenneberg T, et al. Lower school performance in late chronotypes: underlying factors and mechanisms. Scientific reports [Internet]. 2017 [cited 2019 Oct 20];7(1):4385. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/m/pubmed/28663569/