GYVENIMAS SU SKAUSMU: PRISITAIKYMAS AR KANČIA?
Skausmas – visi stengiamės jo išvengti, bet ar tikrai jis toks baisus kaip atrodo? Tiesa ta, kad skausmas papildo mūsų gyvenimą. Klišė sakyti, kad be skausmo nežinotume, kas yra malonumas, nes dažnai šias vieno ar kito įvykio pasekmes matome priešinguose sūpynių poliuose, bet paanalizavus plačiau, gal skausmas nėra „blogis“? Paliksiu kiekvienam pačiam susivokti, ką reiškia tas „blogis“, tačiau tikiu, kad perskaičius šį tekstą aiškiau išryškės skausmo kritinė reikšmė žmogaus gyvenime.
Platonas rašė: „Kiekvienas su didele jėga mus veikiantis prieštaraujantis prigimčiai poveikis yra skausmingas, tuo tarpu visiškas sugrįžimas į prigimtąją būseną – malonumas“ [1]. Tuo tarpu epikūriečiai teigė, kad malonumas yra aukščiausias gyvenimo tikslas, esą tai laimingo gyvenimo alfa ir omega, pirmasis pripažintas gėris [2]. Keliantis į Naujuosius laikus, Tomas Hobsas, aiškindamas socialinę motyvaciją žmonėms gyvuoti visuomenėje, rėmėsi dviem prielaidomis: noru išvengti skausmo ir patirti malonumą. Esą skausmo kraštutinė būsena yra mirties baimė, o iš jos kylantis savisaugos jausmas – žmonių bendro buvimo sąlyga [3]. Freud skausmą mini apibūdindamas ID (vieną iš trijų asmenybės struktūrų), esą šis darinys veikia pagal malonumo principą – sumažinti įtampą, rasti malonumą ir vengti skausmo [4]. Pažiūrėjus į skausmo-malonumo santykį iš istorinės perspektyvos, matyti, kad skausmas dažnai atlieka signalinę funkciją, pranešančią, kad reikiami pokyčiai. Ar tos permainos bus traktuojamos kaip asmens grįžimas į prigimtąją būseną, sociumo atsiradimas, o gal psichikos prisitaikymas – priklauso nuo to, kurio išmintis bus naudojama, tačiau skausmo ypatumus galima atskleisti ir empiriškai.
Čia puikiai tinka klasika tapę sąlygojimo eksperimentai, pavyzdžiui, Solomon ir Wynner vengimo tyrimas, kuriame šunys buvo patalpinti į dėžę, padalytą į du vienodus skyrius, tarp kurių galima laisvai judėti. Eksperimento metu vienoje dėžės pusėje (pavyzdžiui, baltoje) pasirodydavo šviesos signalas, o po kelių sekundžių tos (baltos) pusės grindys būdavo įkraunamos elektros srove. Iš pradžių gyvūnai patirdavo šoką, tačiau netrukus jie išmoko, kad galima išvengti skausmingo stimulo peršokus į kitą dėžės pusę (pavyzdžiui, juodą). Po keleto kartojimų šunys pradėdavo reaguoti į šviesos signalą dar nepatyrę šoko – tai parodė, jog signalas buvo susietas su grėsme, o perbėgimas į kitą pusę tapo sustiprintu elgesiu. Tokiu būdu gyvūnai išmoko vengti ne tik paties šoko, bet ir situacijos, kurioje tikėtinas skausmas [5]. Taigi, istorinė bei empirinė analizė rodo, kad skausmas ne tik sukelia kančią, bet ir veikia kaip adaptacinis signalas, skatinantis virsmus ir prisitaikymą prie aplinkos. Tačiau, kas įvyksta, kai bėgimas nuo skausmo neišsprendžia problemos, bet sudaro puikią dervą hedonizmui? Šiame kontekste svarbios tampa šiuolaikinės aktualijos – priklausomybės nuo socialinių medijų, sekso, žaidimų, narkotikų – lengvo dopamino. Siekdami malonumo užmirštame, kad stipriai pasveriame skausmo-malonumo sūpynes į priimtinesnę pusę, tokiu būdu sunkindami sau kelią atgal prie homeostazės. Ilgainiui, situacijai nesikeičiant, gali prireikti rimtesnių intervencijų.
Lembke savo knygoje „Dopamino tauta: pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje“ rašo, jog vienam ar kitam sunkumui skiriami vaistai, nors ir palengvina išgyvenamą situaciją, bet gali ją ir paaštrinti, esą nerimo ir nemigos kankinami pacientai vartodami raminamuosius ar migdomuosius vaistus, gali patirti didesnes nerimo, nemigos problemas. Panašiai ir su opioidų vartojimu dėl juntamo skausmo ilgiau nei mėnesį, esą tokiais atvejais, pacientams, gresia ne tik priklausomybė nuo opioidų, bet ir padidėjęs skausmas [6]. Ilgainiui gali atsirasti hiperalgezija (skausmingesnė reakcija į dirgiklius, kurie paprastai nesukelia tokio stipraus skausmo), nes pakartotinis opioidų vartojimas paskatina skausmo sustiprėjimą [7, 8]. Be to, net antidepresantai, kurie seniau drąsiai buvo apibūdinami, kaip „neformuojantys įpročio“, ilgainiui gali lemti toleravimą, pasunkinti priklausomybę ir net pačią depresiją. Tai vadinama vėlyvąja disforija [9]. Anksčiau minėtos knygos autorė ir mokslų daktarė remdamasi savo klinikine patirtimi teigia, jog daugybė pacientų yra sakę, kad išrašomų vaistų dėka atslūgo skausmingos emocijos, tačiau jie nebegalėjo pajusti kitų įvairių emocijų, pavyzdžiui, baimės ar širdgėlos. Iškyla klausimas: ar vengdami skausmo, neprarandame dalies savęs? Nesiekiu išreikšti minties, jog medikamentinis gydymas yra pirmojoje pastraipoje įvardytas „blogis“, tikiu, kad vaistai gali padėti, tačiau antrinu Lembke minčiai, kad užuot stengęsi pašalinti kiekvieną įmanomą skausmo ir kančios apraišką, pamėginkime svarstyti kitą gydymo kryptį – mokymąsi gyventi su skausmu [6]. Skausmas – tai kaina, kurią mokame už malonumą, taigi, galima sakyti, malonumas yra atlygis už patirtą skausmą [6]. Nuėję į treniruotę, padarę vieną ar kitą ilgai atidėliotą darbą, susilaikę nuo telefono, taurės vyno ar cigaretės, nors ir veiklos pradžioje jaučiamės prislėgti ilgainiui pradedame didžiuotis savimi ir dalinai išgyvename euforiją. Tiesa ta, kad skausmas gali būti naudingas, nors viskam turi būti saikas. Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad vien stresas gali paskatinti padidėjusį dopamino išsiskyrimą smegenų atlygio sistemoje ir sukelti tokius pačius pokyčius, kaip ir vartojant priklausomybę sukeliančias medžiagas, tokias kaip kokainas ar metamfetaminas [10]. Todėl kaip bebūtų propaguojamas stoiškas gyvenimo būdas viskam reikia turėti ribas, nes net ir skausmas gali tapti priklausomybe [6]. Taigi, malonumas ir skausmas yra „blogis“? O gal tai prisitaikymas? Leiskite paaiškinsiu, situacijoje, kai jaučiame skausmą/malonumą yra pusiausvyros ieškojimas – virsmas. Per sunki tapo viena sūpynių pusė? Atsakome į tai prisitaikydami – sverdami kitą pusę žemyn, jog pasiekti harmoniją. Nors ir norėdami labiau puoselėti malonumų kupiną sūpynių dalį ir ignoruoti skausmą, anksčiau ar vėliau susidursime su kategoriškumo pasekmėmis – dar didesniu skausmu. Tad „blogis“ – ne skausmas ar malonumas, o pusiausvyros nebuvimas.
Žvelgiant į skausmo temą per filosofinę, psichologinę ir neurobiologinę perspektyvą, tampa akivaizdu, kad skausmas nėra vien tik kančia ar neigiamas reiškinys – tai sudėtingas ir daugiasluoksnis gyvenimo komponentas, padedantis mums augti, prisitaikyti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Nors moderni visuomenė dažnai skatina vengti diskomforto, tikroji stiprybė slypi gebėjime sąmoningai priimti skausmą kaip gyvenimo dalį. Kaip malonumas be saiko gali virsti žalingu hedonizmu, taip ir skausmo slopinimas bet kokia kaina gali atimti iš mūsų gebėjimą pilnavertiškai išgyventi emocijas. Todėl svarbu ne priešintis skausmui, bet išmokti su juo gyventi, jį suprasti ir per jį atrasti prasmingesnį santykį su savimi ir pasauliu. Tik išlaikydami šią dinamišką pusiausvyrą galime pasiekti tikrąją vidinę harmoniją.
ŠALTINIAI:
[1] Platonas. Filebas. In: Platonas. Dialogai. Vilnius: Mintis; 1991. p. 364–5.
[2] Diogenes Laertius. Apie žymių filosofų gyvenimą ir mokymą. Vilnius: Aidai; 2005.
[3] Hobbes T. Leviatanas. Vilnius: Margi raštai; 2001.
[4] Freud S. The ego and the id. In: Strachey J, editor. The standard edition of the complete psychological works of Sigmund Freud. Vol. 19. London: Hogarth Press; 1961.
[5] Solomon RL, Wynne LC. Traumatic avoidance learning: acquisition in normal dogs. Psychol Monogr. 1953;67(4):1–19.
[6] Lembke A. Dopamino tauta: pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje. Vilnius: Kitos knygos; 2023.
[7] Low Y, Clarke CF, Huh BK. Opioid-induced hyperalgesia: a review of epidemiology, mechanisms and management. Br J Anaesth. 2012;108(1):11–6. doi:10.1093/bja/aer343
[8] Chu LF, Clark DJ, Angst MS. Opioid tolerance and hyperalgesia in chronic pain patients after one month of oral morphine therapy: a preliminary prospective study. J Pain. 2006;7(1):43–8. doi:10.1016/j.jpain.2005.09.006
[9] El-Mallakh RS, Gao Y, Roberts RJ. Tardive dysphoria: the role of long-term antidepressant use in inducing chronic depression. Med Hypotheses. 2011;76(6):769–73. doi:10.1016/j.mehy.2011.02.002
[10] Saal D, Dong Y, Bonci A, Malenka RC. Drugs of abuse and stress trigger a common synaptic adaptation in dopamine neurons. Neuron. 2003;37(4):577–82. doi:10.1016/s0896-6273(03)00021-7
Autorė: Patricija Pocytė