Graikų rašytojas, filosofas Plutarchas (apie 46–126 pr. m. e.) aprašė Tesėjo, Atėnų herojaus ir karaliaus, laivo paradoksą [1]. Siekdami pagerbti ir atminti Tesėjo nuopelnus – pabaisos Minotauro nužudymą ir atėniečių vaikų išvadavimą juos parplukdant į Delos salą, vietiniai gyventojai kasmet plaukdavo autentišku Tesėjo laivu į Delos. Visgi materialus laivas, skirtingai nei laikui nepavaldžios idėjos apie drąsųjį Tesėją, ėmė trūnyti, ir ilgainiui jo medinės detalės buvo pakeistos. Ar daugybę kartų rekonstruotą laivą, nebeturintį originalių dalių, vis dar galima vadinti Tesėjo laivu? Skirtingą atsakymą į minėtąjį paradoksalų klausimą pateiktų filosofai, pavyzdžiui, ikisokratikas Herakleitas teigtų, jog laivo sąranga (gr. logos) yra tokia pati ir išlaiko objekto tapatumą nepriklausomai nuo jo pakitusios medžiagos [2]. Visgi medžiaga ir sąranga nėra vieninteliai kriterijai, kuriais remiantis galima įvertinti tapatybės „grynumą“. XVII a. anglų politinės filosofijos kūrėjas Thomas Hobbes iškėlė papildomą klausimą – ar iš visų senųjų Tesėjo laivo dalių pastatytas naujasis laivas galėtų vadintis tikruoju Tesėjo laivu? [3] Kitaip tariant, kuris – istorinio tęstinumo ar originalios medžiagos – kriterijus yra svarbesnis įvertinant tapatumo tikrumą?
Neabejotina, jog viso gyvenimo metu vykstančiai žmogaus raidai būdinga nuolatinė kaita, todėl logiška, jog žmonės, kaip ir juos supanti aplinka, neišvengiamai išgyvena tam tikrus pokyčius. Tačiau kaip išmatuoti individo pokyčio išraišką? Kiek „laivo dalių“ žmogus turi netekti ir atnaujinti, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog žmogus nebėra toks, koks buvo anksčiau?
„Oho, kaip tu pasikeitei”
Visai tikėtina išgirsti panašią frazę sutikus seniai matytą draugą, tačiau nebūtinai yra aišku, ką jis turi mintyje: fizinį, psichologinį ar dar kokį kitą ankstesnių dviejų kintamųjų tarpininką. Nagrinėjant žmogų kaip kūno ir psichikos vienovę, verta atsižvelgti į abiejų sąveiką. Išoriniai, su kūno išvaizda susiję pokyčiai gali būti akivaizdūs, tačiau kiekvieną gyvenimo akimirką, be valingo asmens įsikišimo ląsteliniame lygmenyje vyksta organizmo atsinaujinimas. Vidutinio 70 kg sveriančio žmogaus kūną sudaro apie 38 trilijonai (3,0 x 1013) daugiau nei 200 rūšių ląstelių, besikeičiančių skirtingais laiko intervalais, pavyzdžiui, kraujo ląstelės atsinaujina kas kelias savaites [4], o nervinės ląstelės daugiausiai susiformuoja dar iki gimimo [5]. Nustatyta, jog vidutinė ląstelių gyvavimo trukmė yra apie 7–10 metų [6], ir žiniasklaidoje paplitusi nuomonė, jog po 7 metų tampame naujais žmonėmis su visiškai naujomis ląstelėmis, tėra klaidinga mokslinio fakto interpretacija – juk ląstelės atsinaujina skirtingu tempu. Nors neuronai susiformuoja prenataliniu raidos periodu, net ir šie dalyvauja tam tikrame kognityviniame kisme. Adaptyvūs ir funkciniai smegenų pokyčiai, vadinami neuroplastiškumu, padeda reorganizuoti sinapsinius ryšius ir prisitaikyti prie įvairių vidinių ir išorinės aplinkos veiksnių, pavyzdžiui, po patirtos smegenų traumos pažintinės funkcijos gali būti reabilituojamos [7].
Nagrinėjant tokį abstraktų konstruktą kaip asmenybė, kuri supaprastintai gali būti apibūdinama kaip sąlyginai pastovi elgesio, minčių ir emocijų visuma [8], literatūroje akcentuojamas asmenybės kismo potencialas – kitaip tariant, žmogus yra gebantis pasikeisti [9]. Kita vertus, vien motyvacija, netaikant jokių papildomų priemonių ar intervencijų, pavyzdžiui, mokymosi ir terapijos, nesukelia reikšmingo asmenybės pokyčio [10].
„Kuprotą tik kapas ištiesins“ – [Močiutė]
Ar senovės lietuvių išmintis prieštarauja tam, kas buvo aptarta anksčiau? Juk iš tiesų šnekamojoje kalboje gausu sentencijų apie žmogaus prigimties nepakeičiamumą, tarytum žmogus gali bandyti pasikeisti, tačiau prigimtinės ar kitokios mistinės jėgos yra už jį viršesnės, ir pokytis nėra tvarus – cituojant senolių išmintį, „Vilkas kailį keičia, bet ne būdą“. Dera pripažinti, kad iš dalies šiuose posakiuose yra tiesos – moksliniai tyrimai patvirtina genetinių predispozicijų buvimą. Nuo maždaug 1970–ųjų metų vykdomi žmogaus genomo tyrimai pasitelkiant genomo sekoskaitos technologijas bando nustatyti genų variaciją, kuri, tikėtina, yra susijusi su skirtingo elgesio ir asmenybiniais fenotipais [4]. Skirtingos asmenybės teorijos, nenuostabu, išskiria skirtingus asmenybės bruožus, tačiau vienas plačiausiai praktikoje naudojamų asmenybės vertinimo modelių yra „Didžiojo penketo“ teorija, išskirianti 5 pagrindines asmenybės bruožų dimensijas: neurotiškumą, atvirumą patirčiai, sutariamumą, sąmoningumą bei ekstraversiją [11]. Būtent neurotiškumas, kurį galima apibūdinti kaip žmogaus polinkį išgyventi įvairias neigiamas būsenas, tokias kaip pyktį, nerimą, irzlumą ar emocinį nestabilumą, yra bene plačiausiai ištyrinėtas bruožas, turintis paveldimumo prielaidą ir sąsajų su psichikos sutrikimais [4]. Asmenybės bruožus vertinant kaip poligenetišką kintamąjį, t. y. tam tikrą bruožą lemia ne vienas specialus genas, o daugumos tarpusavio sąveika, buvo ištirta, jog asmeninės savybės yra maždaug 40–60 proc. paveldimos, be to, identiškiems dvyniams būdingas didesnis asmenybinis panašumas nei dizigotiniams [12]. Remiantis ankstesnių tyrimų gausa, yra teigiama, jog apie 50 proc. genų variacijos gali paaiškinti tarpindividinius asmenybinius skirtumus, o likusieji 50 proc. yra nulemti aplinkos veiksnių bei individualios gyvenimo patirties [13]. Galima manyti, kad žmogus iš esmės yra savo biologijos ir aplinkos įkaitas, laviruojantis tarp įgimtų polinkių ir gyvenamojo konteksto.
„Mes esame visa tai, ką nuolatos darome“
Ši Aristotelio mintis gali būti siejama su žmogaus nuolatiniu kismu – save identifikuojame per tai, ką veikiame, tad logiškai samprotaujant, keičiantis veiksmams ir elgesiui gali pasikeisti ir asmeniniai ypatumai. Visgi atsakymų įvairovė varijuoja kontinuume nuo deterministinio psichoanalitinio požiūrio, jog asmenybė susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje, iki modernių šiuolaikinių terapijos krypčių. Daugiau kaip 200 su psichoterapija ir kitomis psichologinėmis intervencijomis susijusių tyrimų parodė, jog asmenybės bruožai iš tiesų yra keičiami: didžiausias pokytis užfiksuotas mažinant jau minėtojo neurotiškumo lygį, be to, nustatytas didesnis ekstraversijos išreikštumas terapijos pabaigoje [14]. Iš tiesų neabejotina yra tai, jog taikant tam tikrus terapinius metodus galima asmenybės elgesį padaryti adaptyvesnį ir paties individo psichologinei būsenai palankesnį, tačiau verta atsiminti, jog tvarus pokytis neįvyksta staiga, o yra nuoseklaus terapinio proceso rezultatas. Psichologine prasme, išliekame tais pačiais individais su ta pačia istorija, nesvarbu, kiek dalių bekeistume, tačiau be abejonės galime įgyti naujų savybių ar koreguoti jau turimas. Kita vertus, net ir turėdami unikalų biografinį tęstinumą ir asmeninę savivoką, socialiniame kontekste save identifikuojame su įvairiais socialiniais vaidmenimis [15], o įvairios tarpasmeninės interakcijos kuria veidrodinį „Aš“, kuris sociologijoje apibūdinamas kaip žmogaus savivokos kūrimas remiantis aplinkinių požiūriu bei vertinimu [16]. Turbūt sutiktumėme, jog kiekvieno žmogaus, su kuriuo esame turėję tam tikrų ryšių, suvokime egzistuoja vis kitokia mūsų versija – skirtingos „dalys“, kurios gali atrodyti net prieštaraujančios viena kitai, o tai dar labiau praplečia tapatumo klausimo sprendimo spektrą. Atrodytų, jog iš dalies esame kaip Tesėjo laivas, veikiamas laiko tėkmės, pamažu nusidėvintis ir neišvengiamai turintis pakeisti savo būvio aspektus tam, kad tinkamai funkcionuotų. Vis dėlto esame pajėgūs plaukti ten, kur norime, net tuomet, kai srovė traukia atgal ar stumia į šoną – žmogiškasis pokytis gali būti kryptingų asmens pastangų rezultatas.
Teksto autorė: Gabija Zalepūgaitė
Literatūros sąrašas:
[1] Plutarch. The life of Theseus [Internet]. Chicago (IL): University of Chicago. Available from: https://penelope.uchicago.edu/…/Plu…/Lives/Theseus*.html
[2] Miller EL. The logos of Heraclitus: updating the report. Harvard Theological Review. 1981;74(2):161–176. Available from: http://www.jstor.org/stable/1509445
[3] Lundgren B. Hobbes’ ship of Theseus: on the limits of surviving a gradual replacement of parts. Theoria. 2025. Available from: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/theo.70013
[4] Arancibia M, Rojas J, Bustamante ML. Heredity and personality: a review of concepts, methods, and evidence. Gene. 2026. Available from: https://www.sciencedirect.com/…/pii/S0378111925007061
[5] Sorrells SF et al. Human hippocampal neurogenesis drops sharply in children to undetectable levels in adults. Nature. 2018;555:377–381. https://doi.org/10.1038/nature25975
[6] Spalding KL, Bhardwaj RD, Buchholz BA, Druid H, Frisén J. Retrospective Birth Dating of Cells in Humans. Cell. 2005 Jul;122(1):133–43.
[7] Puderbaugh M, Emmady PD. Neuroplasticity [Internet]. National Library of Medicine. Treasure Island (FL): StatPearls Publishing; 2023. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK557811/
[8] Sheppard H, Bizumic B, Christensen B, Monaghan C. Understanding and assessing personality across cultures: A scoping review. PLoS ONE. 2026 Jan 2;21(1):e0338521–1.
[9] Jackson JJ, Wright AJ. The process and mechanisms of personality change. Nature Reviews Psychology [Internet]. 2024 Mar 15;3:1–14. Available from: https://www.nature.com/articles/s44159-024-00295-z
[10] Haehner P, Wright AJ, Wiebke Bleidorn. A systematic review of volitional personality change research. Communications Psychology [Internet]. 2024 Nov 30 [cited 2024 Dec 1];2(1). Available from: https://www.nature.com/articles/s44271-024-00167-5
[11] Wilt J, Revelle W. The Big Five, everyday contexts and activities, and affective experience. Personality and Individual Differences. 2019 Jan;136:140–7.
[12] Vukasović T, Bratko D. Heritability of personality: A meta-analysis of behavior genetic studies. Psychological Bulletin [Internet]. 2015;141(4):769–85. Available from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/25961374/
[13] Plomin R, DeFries JC, Knopik VS, Neiderhiser JM. Top 10 replicated findings from behavioral genetics. Perspectives on Psychological Science: a Journal of the Association for Psychological Science [Internet]. 2016 Jan 1;11(1):3–23. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4739500/
[14] Roberts BW, Luo J, Briley DA, Chow PI, Su R, Hill PL. A systematic review of personality trait change through intervention. Psychological Bulletin. 2017;143(2):117–41.
[15] Crocetti E, Albarello F, Meeus W, Rubini M. Identities: A developmental social-psychological perspective. European Review of Social Psychology. 2022 Aug 11;34(1):1–41.
[16] Cooley CH. Human nature and the social order [Internet]. New York (NY): C. Scribner’s Sons; 1902. Available from: https://books.google.com/books/about/Human_Nature_and_the_Social_Order.html?id=2DsVAAAAYAAJ