LiPSA/ sausio 29, 2021/ Naujienos/ 0 comments

Tikriausiai nesuklysime teigdami, jog COVID – 19 pandemija palietė beveik kiekvieną visuomenės narį: nuo jauniausio iki vyriausio. Manoma, kad COVID – 19 pandemijos metu iškyla grėsmė ne tik fizinei, bet ir psichologinei sveikatai. Įvairūs įvesti ribojimai ir kiti su pandemija susiję sunkumai gali sukelti neigiamų emocijų. Tad psichikos sveikatos tema šiuo laikotarpiu tampa itin aktuali. Apie COVID – 19 pandemijos sunkumus, psichikos sveikatos situaciją ir kitus aspektus kalbėjomės su LiPSA Alumni, Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro tyrėja, dr. Odeta Geležėlyte.

Žmonės šiuo metu patiria įvairių sunkumų: tiek valstybiniame, tiek ir individualiame lygmenyje. Tad iškyla klausimas: su kokiais sunkumais dažniausiai susidūrė ir vis dar susiduria žmonės COVID – 19 pandemijos metu?

Klausimas ir labai platus, ir nelengvas atsakyti. Šiuo metu atsiranda vis daugiau tyrimų minėtoje srityje ir mes vis daugiau kalbame apie tai. Bet gal aš šiandien daugiau papasakosiu apie pandemijos sukeltus sunkumus iš mūsų atlikto tyrimo perspektyvos.

Šiuo metu mes, Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras, dalyvaujame Europos trauminių tyrimų asociacijos konsorciume. 2020 metų pradžioje, prasidėjus pandemijai, 11 šalių savanoriškai susijungė ir nusprendė, kad svarbu tirti, kas vyksta su mūsų žmonėmis Europoje ir kaip mes galime jiems padėti. Iš to gimė longitudinio tyrimo idėja. Pirmasis matavimas buvo atliktas vasarą, o kitas – vyksta dabar.

Kiek galiu pasakyti rezultatų, jie kol kas yra iš pirmo matavimo. Deja, tikrai sudėtinga yra surinkti tokį kiekį duomenų, juos sutvarkyti, išanalizuoti. Nors paskutiniai duomenys yra dar apdorojami, bet mes labai tikimės ir laukiame, kad jau greitai galėsime apibendrinti gautus rezultatus ir palyginti juos tarp šalių. Jau žinome, kad šiame tyrime dalyvavo maždaug apie 14 000 dalyvių. Tai tikrai įspūdingas skaičius. Bet Lietuvos duomenis mes jau turime, tad remdamasi jais, galėčiau atsakyti į užduotą klausimą. Pridėčiau turbūt ir tai, ką žinome iš literatūros, iš to, ką žmonės pasakoja, iš klinikinio darbo metu įgytos patirties.

Taigi, žmonės susiduria su labai įvairiais stresoriais. Tai turbūt priklauso nuo to, kiek pats COVID – 19 bei su tuo susiję ribojimai smarkiai palietė žmogų ar jo šeimą. Mūsų tyrimo kontekste, mes sudarėme pakankamai platų įvairių stresorių sąrašą. Ir iš tikrųjų žmonės įvertino, kad įvairūs stresoriai juos pandemijos pradžioje pakankamai paveikė.

Vieni iš dažnai pasitaikančių stresorių yra susiję su sveikata. Tikrai nemažai žmonių jaudinosi dėl savo sveikatos. Dar daugiau žmonių jaudinosi dėl artimųjų sveikatos. Nors dabar jau šiek tiek daugiau žinome apie COVID – 19, bet pavasarį apie tai žinojome mažai ir tikrai nerimavome, kaip čia bus. Tačiau kalbant apie dabartinę patiriamų sunkumų, susijusių su sveikata, situaciją, greičiausiai nebėra žmogaus, kuris nežinotų kažko, kas sirgo koronaviruso sukelta liga. Pasikalbu ir su kolegomis, sako: „Pas mane jau visi prasirgę aplinkui“. Tad mes jaučiame, kad tai yra šalia mūsų, dėl to nerimaujame. Dabar virusą lyg ir pažįstame labiau, bet, kartu, dėl vis didėjančio užsikrėtimų skaičiaus jis lyg ir yra arčiau mūsų nei buvo pavasarį.

Taip pat yra pastebimi ir su darbu susiję įvairūs stresoriai. Pavyzdžiui, per mažai darbo, kadangi pakankamai stipriai išaugo nedarbo lygis. Kai kurie žmonės negali dabar dirbti dėl tam tikrų ribojimų. Tačiau kai kurie žmonės turi per daug darbo, dėl ko irgi kyla stresas. Taip pat išryškėja ir dar vienas su darbu susijęs stresorius – perėjimas prie nuotolinio darbo pobūdžio.

Galų gale, visi mūsų apribojimai. Mes negalime judėti kaip įprastai. Pavyzdžiui, dabar pasnigo, pašalo, visi išlėkė į lauką ir irgi mus skatina į tai reaguoti ramiau bei saugoti vieni kitus. Nors taip jau norisi kažką nuveikti, nebesėdėti namie.

Tad galime pamatyti, jog žmonės dabar susiduria su daug įvairių stresorių, su kuriais anksčiau nebuvo susidūrę, ir jų daug, ir jie tikrai yra įvairūs. Manau, didžioji dalis žmonių įvardytų ne vieną patiriamą stresorių. Tačiau šalia stresorių gausos, mes esame atriboti nuo savo įprastų streso įveikos būdų. Mes negalime eiti sportuoti, negalime nueiti į kavinę pasišnekėti su draugais. Net dabar negalime išvažiuoti į kitoje savivaldybėje esantį mišką, kurį mes mėgstame. Tai yra unikalu, kad žmogui teko toks dvigubas iššūkis. Iš vienos pusės susidurti su gana gausiu naujų stresorių kiekiu. Iš kitos pusės būti tokiame pasimetime, kaip dabar tą stresą reikėtų įveikti, kai viskas yra labai apribota.

Iš to, ką girdėjau, susiduriame su gana daug įvairių stresorių ir šiuo metu yra sunkiau pasinaudoti ankstesniais įveikos būdais. Tad natūraliai kyla klausimas: kokie yra pastebimi psichikos sveikatos pokyčiai būtent šios pandemijos kontekste?

Susirūpinimas psichikos sveikata pandemijos metu tikrai minimas jau seniai. Turbūt pirmoji tyrimų, susijusių su psichikos sveikata, banga buvo labiau aprašomojo pobūdžio, atliekami skerspjūvio tyrimai. Ir buvo pastebima, kad žmonės tikrai susiduria su psichikos sveikatos sunkumais. Tik, žinoma, tokie tyrimai turi trūkumų, kadangi nežinome – galbūt čia yra imties ypatumas, nes nėra lyginama žmogaus psichologinė sveikata prieš pandemiją ir pandemijos eigoje. Tam mums reikia longitudinių tyrimų. Bet atsakymų į tokius klausimus, susijusius su pandemija (pvz., kaip Jus paveikia pandemija, ar Jums sukėlė nerimą įvairūs stresoriai), buvo gauti pakankamai aukšti psichikos sveikatos sunkumų rodikliai.

Pastebimi labai įvairūs psichikos sveikatos sunkumai. Nerimas, padidėjęs depresyvumas. Plačiau pakomentuoti galiu iš tų intereso sričių, kuriose mes, Psichotraumatologijos centras, daugiau dirbame. Viena iš jų yra patiriami adaptacijos sunkumai. Iš esmės žmogus patiria adaptacijos sunkumus tuomet, kai jis susiduria su stresoriais, su kuriais jam yra sunku susitvarkyti įprastais turimais resursais, ir tai pradeda trukdyti kasdieniniam gyvenimui. Vasarą mūsų atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad iš 670 tyrimo dalyvių, apie 25% jų patyrė ryškių adaptacijos sunkumų. Ir vėlgi, duomenys ne longitudiniai, bet palyginus su prieš keletą metų dr. Paulinos Želvienės atlikto tyrimo gautais rezultatais, dabar tas procentas yra 8% didesnis. Tad kyla susirūpinimas, kad prisitaikymo problemų greičiausiai padaugės. Tačiau tai galėsime labiau įvertinti gavus mūsų atliekamo longitudinio tyrimo duomenis.

Taip pat buvo susirūpinta ir kitu aspektu – suicidiškumo padidėjimu ir prie to vedančio savižudybių skaičiaus augimo. Tad vienas iš išsikeltų suicidologų tikslų – stebėti situaciją, kas gi vyksta, daugėja savižudybių pandemijos eigoje, ar ne. Lapkričio mėnesį buvo publikuotas trumpas John ir kolegų (2020) apibendrinimas apie įvairių šalių savižudybių rodiklių situaciją. Bent jau tose šalyse, kurios detaliai ir pakankamai greitai pateikė savo duomenis, kol kas nebuvo pastebėta, kad šie rodikliai būtų labai kilę ar kritę pirmosios COVID – 19 bangos metu. Tačiau naujai pasirodžiusioje publikacijoje (Tanaka & Okamoto, 2020) japonai pastebi, kad antros bangos metu pas juos pakilo savižudybių rodikliai, ypač paauglių ir jaunimo iki 20 metų bei moterų tarpe. Tad tai atliepia į pasvarstymą, kad galbūt COVID – 19 pandemijos pradžioje mes susimobilizavome, žiūrėjome, kas čia vyksta, bet ilgalaikės pasekmės gali būti labiau sudėtingos.

Apibendrinus, psichikos sveikata buvo paveikta įvairiai. Tikriausiai priklausomai nuo to, su kiek ir kokiais sunkumais žmogui pandemijos metu teko susidurti bei kaip žmogus reaguoja į iškilusius sunkumus, nes mes kiekvienas turime skirtingų reagavimo būdų.

Įdomu. Tačiau įstrigo viena detalė. Minėjote, jog japonai pastebėjo, kad būtent paauglių, jaunimo iki 20 metų ir moterų tarpe išaugo savižudybių skaičius. Gal yra kažkoks paaiškinimas, kodėl taip yra?

Manau, tai priklauso ir nuo kultūrinių skirtumų. Bet vėlgi, kalbant apie moteris. Dėl pandemijos daugelis šeimų turėjo užsidaryti namuose, tad, jei įprastai moteris buvo ta, kuri daugiau rūpinasi namų tvarka, streso lygis galėjo smarkiai padidėti. Ypač, kai reikia suderinti darbą ir rūpinimąsi šeima. Kitas toks svarstymas būtų, kad COVID – 19 pandemija paveikė tas sritis, kuriose dirbo daugiau moterų, pavyzdžiui, viešbučiai, restoranai. Tad tai atsiliepė ir moterų nedarbo lygiui – jis padidėjo. Kalbama ir apie smurto šeimoje poveikį savižudybių rodikliams. Taigi, yra keletas prielaidų, tačiau reikia sulaukti tyrimų ir galbūt tikslesnių atsakymų.

Kas būtent liečia paauglius ir jaunimą iki 20 metų, japonai svarsto, kad pas juos savižudybių skaičiaus padidėjimas sutapo su mokyklų atidarymu po jų uždarymo dėl COVID – 19. Tad yra tokių priešingų svarstymų, kad galbūt įtampa, kuri kyla mokykloje, patyčios bei pastebima konkurencija didina suicidiškumą. Tad mes matome priešingą to pusę.

Taip pat aš pati pastebiu tokį įdomų dalyką. Šiuo metu mes atliekame potrauminio streso tyrimus ir interviu metu kalbamės su žmonėmis. Iš vienos pusės mes kalbame apie pandemijos sukeltus stresorius, kurie paveikia žmones. Bet iš kitos pusės tie visi pandemijos ribojimai kai kuriuos žmones apsaugo nuo tam tikrų stimulų, kurie jiems įprastai sukelia stresą. Na, pavyzdžiui, mes klausiame, ar žmogus per pastarąjį mėnesį patiria potrauminio streso simptomų. Ir mums atsako: „Ne, dabar tikrai man daug ramiau, nes man nereikia išeiti iš namų, kas man keldavo stresą, kai aš pamatydavau kažką bei susitikdavau“. Arba žmonės sako, kad jiems patinka nešioti kaukes, nes tada jie gali pasislėpti, jaustis saugiau. Būti tokiais, kokiais jie nori būti, ir jie neturi būtinai šypsotis ir panašiai. Tad susidaro toks įspūdis, kad tikrai vienareikšmiškai negalime pasakyti, kad pandemija visus vienodai paveikė, atvirkščiai – poveikis atskiroms grupėms ir individams gali būti labai skirtingas.

Užsiminėte apie potrauminio streso sutrikimą. Kaip manote, ar yra pastebimas trauminių patirčių skaičiaus pokytis COVID – 19 pandemijos metu? Ar jų išaugo, o galbūt kaip tik – sumažėjo?

Labai sunku pasakyti. Galimų trauminių patirčių sąrašas yra ilgas. Tai bandyčiau svarstyti apie tai, apie ką yra kalbama ir apie ką yra mokslinių publikacijų. Trauminių patirčių pasekmių gali būti pastebima pas žmones, kurie artimai susiduria su COVID -19 sunkiomis komplikacijomis. Taip pat pas žmones, kurie patys persirgo, arba jų artimuosius. Kai kurie neteko artimųjų dėl COVID – 19 komplikacijų. Galime pastebėti ir pas specialistus, kurie nuolat mato mirtis. Pavyzdžiui, mes matėme, kas vyko Italijoje pavasarį, kai sugriuvo jų medicinos sistema, kai jie negalėjo išgelbėti visų žmonių, labai daug žmonių mirė. Medikai turėjo rinktis, kurį žmogų gydyti, kuriam žmogui leisti numirti. Ir man pavasarį teko dalyvauti mūsų kolegų psichotraumatologų, dirbančių Italijoje, organizuotame nuotoliniame seminare. Šie kolegos stengėsi padėti medicinos darbuotojams. Pasakojo, kad tikrai pastebima daug streso ir net potrauminio streso. Kolegos ėmėsi aktyvių, ankstyvų intervencijų. Kvietė medikus dalyvauti EMDR (Nujautrinimo ir perdirbimo akių judesiais terapija) terapijos sesijose, kad palengvėtų patiriami simptomai bei neišsivystytų sutrikimas. Tad turbūt žmonės, susiduriantys su COVID – 19 ligos sunkiomis pasekmėmis – tiek asmeniniame lygmenyje, tiek medicinos sektoriuje – yra padidintoje rizikoje intensyviau patirti potrauminį stresą.

Kitų dalykų gali  būti, kad sumažėjo. Mūsų mobilumas sumažėjo, automatiškai sumažėjo avarijų. Galbūt žmonės mažiau į tokius įvykius patenka. Buvo visokių pasvarstymų, kad galbūt mažiau dabar apiplėšimų ar užpuolimų, nes vėlgi žmonės mažiau juda. Kita vertus, užsidarė namuose, tad kalbama apie smurto šeimoje atvejus. Tad greičiausiai būtų labai sunku įvertinti trauminių patirčių pokytį. Tikriausiai mums reikėtų žiūrėti į tam tikrą sritį, kuri mus domina, ir galbūt rastume kažkokių pokyčių. Bet vėlgi pandemijos eigoje jie gali keistis.

Tai, kaip supratau, psichikos sveikatos būsena priklauso ir nuo pandemijos situacijos, ir tam tikrų reikalavimų tuo metu?

Taip. Viena yra tai, kiek COVID – 19 sukelia pavojų sveikatai, ir automatiškai galbūt kažkam tai kels
potrauminio streso. O kita yra visos tos ribojimo priemonės: jos gali kažkokių trauminių įvykių padauginti bendrąja prasme, nuo kažko gali ir trumpam laikui mus apsaugoti.

Supratau. Kaip tik dabar norėtųsi paklausti, kokie yra pastebimi įveikos būdai, kai jau žmonės susiduria su patiriamais COVID – 19 pandemijos sukeltais sunkumais?

Turbūt pradžioje bandėme naudotis bent jau tais įveikos būdais, kuriais esame įpratę naudotis. Grubiai įveiką galima skirstyti į tokią įveiką, kuri yra adaptyvi ir kuri mums padeda prisitaikyti ilgalaikėje perspektyvoje. Ji gali būti orientuota į emocijas: galbūt mes siekiame nusiraminti arba ištransliuoti emocijas. Taip pat gali būti orientuota į sprendimą, jeigu galima sunkumų sukėlusią situaciją išspręsti. Gali būti ir neadaptyvi įveika, kuri ilgalaikėje perspektyvoje mus iš tikrųjų žaloja. Čia mes dažniausiai kalbame apie psichoaktyvias medžiagas, jų vartojimą, smurtą ir panašiai.

Tad tikrai žmonės naudoja labai įvairias strategijas. Ir matome, kaip yra sunku nesinaudoti įprastais įveikos būdais: neiti ant kalniuko pačiuožti, kai lauke gražus, žiemiškas oras. Vėlgi, mūsų prieš tai minėto tyrimo kontekste domėjomės su pandemija susijusiais įveikos būdais. Ir mes radome, kad žmonės, kurie pandemijos metu labiau stengėsi laikytis sveiko gyvenimo būdo (pvz., mankštintis, sveikai maitintis, laikytis dienos režimo), taip pat užsiimti maloniomis veiklomis, jie patyrė mažiau nerimo. Tai, iš tikrųjų, šie įveikos būdai nėra naujiena, kas yra svarbu pandemijos metu ir kas yra rekomenduojama žmonėms, kad jie palaikytų savo psichologinę gerovę.

Kartais, kai mes pasakome rekomendacijas, žmonės tikisi kažko įspūdingo, lyg galėtume duoti dabar kažką, kad būtų galima staiga geriau pasijausti. Tai šitoj situacijoj neįmanoma. Būtų keista, jei mes šiuo metu visi gerai jaustumėmės. Situacija tokia yra. Ir mums sunku: vieniems labiau, kitiems – mažiau. Bet tie paprasti įveikos būdai, dabar jie yra svarbūs. Žmogui reikia judesio, žmogui reikia struktūros, žmogui reikia patirti malonių emocijų. Ir tie, kurie stengiasi tai daryti, jie ir, tikėtina, jaučiasi ramiau, geriau.

Tad tie, kurie laikosi adaptyvių būdų, tie ir geriau jaučiasi. Tačiau norisi paklausti, galbūt pastebėjote, ar yra išaugę neadaptyvių įveikos būdų?

Dabar man sunkoka pasakyti, kadangi į tyrimą neįtraukėme neadaptyvių įveikos būdų, tokių kaip psichoaktyvių medžiagų vartojimas ar pan. Kitos šalys yra tai įtraukusios, tad kai mes turėsime daugiau šalių duomenų, galėsime pasakyti daugiau. Greičiausiai negalėsime pasakyti, ar išaugo, ar ne, nes nežinome, ką šie žmonės darė anksčiau. Tik kai turėsime longitudinius duomenis, pamatysime tą situaciją, ir gautais rezultatais tikrai pasidalinsime. Svarstau, kad jei anksčiau turėjome tų neadaptyvios įveikos būdų, būtų keista, kad stresinėse situacijose mes nesigriebtume jais naudotis. Čia dar yra klausimas tyrimams, kiek tas smarkiai paplito ir kiek tai padarys žalos žmonėms.

Ir paskutinis klausimas. Ką norėtumėte palinkėti žmonėms būtent šiuo metu?

Labai geras klausimas. Kuo toliau, tuo labiau norisi palinkėti visiems kantrybės. Man atrodo, čia linkime tai, ko ir sau norisi. Jau beveik po metų pavargome. Žinoma, tikrai suprantamas noras jau grįžti į įprastas vėžes. Bet dar reikia pakentėti, saugoti save ir kitus. Tikrai dabar džiugina mažėjantys užsikrėtimų skaičiai ir tai rodo, kad mūsų žmonės yra saugesni. Kad mūsų žmonės mažiau suserga, mažiau patenka į ligonines. Tad linkiu kantrybės tiek sau, tiek kitiems.

O kitas dalykas, man atrodo, kas liečia ir rekomendacijas, ir įveikos strategijas, svarbu kalbėti ir apie tai, kaip sau padėti pandemijos metu. Man čia visai tinka ir Pablo Picasso mintis, kad įkvėpimas egzistuoja, tačiau jis turi aptikti tave dirbantį. Tad čia panašiai yra ir su minėtomis rekomendacijomis. Jeigu mes jaučiamės prasčiau, labai slidus reikalas yra laukti, kol tiesiog savijauta pagerės. Greičiausiai, kad taip gali ir nenutikti. Jei mes daugiau judėsime, stengsimės atrasti kažką malonaus kasdienybėje, laikysimės dienos režimo, tai tada tikėtina, kad ir savijauta mūsų bus geresnė. Tad apibendrinant, palinkėčiau, kad jei nesijaučiame gerai, pradėkime ieškoti dalykų, kurie galėtų pagerinti mūsų savijautą. Nelaukime, kol tiesiog kažkas pasikeis. Ir tikėtina, kad nuotaika bent kažkiek pagerės, tokiais keistais, neįprastais laikais.

 

Interviu ėmė: Rasa Jokubauskaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>
*
*