LiPSA/ 3 vasario, 2022/ Naujienos

Vaiko raida – viena svarbiausių asmenybės formavimosi dedamųjų. Ilgą laiką visuomenėje klestėjęs įsitikinimas, esą vaikai – tai maži suaugę, neatskirti nuo suaugusiųjų pasaulio, o sulaukę vos septynerių metų amžiaus, galintys visapusiškai padėti šeimai tvarkytis ūkio reikaluose, tik XVII amžiuje pradėjo kisti ir formuotis į modernųjį vaikystės konstruktą, kurio raida besitęsia iki šių dienų (Roberts ir kt., 2008).

Vertindami ir suprasdami šio žmogaus gyvenimo etapo svarbą psichikos sveikatai, nusprendėme vasario mėnesį skirti pranešimams apie prieraišumo formavimąsi bei jo subtilybes.

John Bowlby, daugumai geriau žinomas kaip prieraišumo teorijos pradininkas, teigė, kad vaikai, kuriems susiformuoja prieraišumas tėvams, turi didesnes galimybes išgyventi. J. Bowlby taip pat išskyrė keturias stadijas – iki-prieraišumo, prieraišumo formavimosi, specifinio prieraišumo bei abipusio ryšio – kurios gali padėti geriau suvokti, kaip turi formuotis tinkamas vaiko santykis su tėvais bei kuo jis toks svarbus vaiko prisitaikymo prie visuomenės atžvilgiu (Cherry ir Lacy, 2020). 

Šį mėnesį skirsime daugiau praktinei informacijai – pasakosime apie keturis prieraišumo stilius, išskirtus Bowlby teoriją vėliau plėtojusios raidos psichologės Mary Ainsworth. Psichologės išskirti keturi

  1. saugaus prieraišumo;
  2. nesaugaus vengiančio prieraišumo;
  3. nesaugaus ambivalentiško prieraišumo;
  4. dezorganizuoto prieraišumo stiliai, 

iš kurių pirmąjį – saugų prieraišumą apžvelgsime ir šįkart (Cherry ir Lacy, 2020).  

Prieraišumas pats savaime gali būti suprastas kaip unikalus emocinis ryšys sudarytas iš komforto, rūpesčio ir malonumo dalinimosi tarpusavyje. Prieraišumo teorijos pradininko nuomone, prieraišumą galima charakterizuoti remiantis noru būti šalia žmonių, prie kurių individas yra prisirišęs, grįžimu pats tuos žmones, tikintis iš jų patirti komforto ir saugumo jausmą kylant pavojui; prieraišumą galima taip pat išskirti kaip „saugumo bazę“, kurią simbolizuoja žmogus, leidžiantis prie jo prisirišusiam vaikui tyrinėti aplinkinį pasaulį bei nerimą, kuris kyla, žmogui, prie kurio vaikas esti prisirišęs, dingus. (Cherry ir Susman, 2020). 

Ainsworth išskirtame, mūsų anksčiau jau minėtame, saugiame prieraišume, vaikai tampa pastebimai nuliūdę, tėčiui/mamai/globėjui dingus iš jų akiračio bei pastebimai pralinksmėja, jiems grįžus. Taip pat, teorijoje išskiriama, kad, nors vaikai gali tam tikrame lygyje gali toleruoti nepažįstamųjų priežiūrą, jie akivaizdžiai pirmenybę teikia savo tėvams. 

Tyrimai rodo, kad saugų prieraišumą išgyvenę vaikai vėlesnėse raidos stadijose pasižymi geriau išvystytu empatijos jausmu, yra ne tokie dezorganizuoti, agresyvus bei pasižymi branda labiau nei kitus prieraišumo stilius patiriantys vaikai. (Leblanc ir kt., 2017). Suaugę, tokie individai dažniau pasižymi stabilesniais santykiais, pasitikėjimu savimi, atvirumu dalinantis savo jausmais su artimaisiais bei draugais, tokie individai taip pat yra dažniau linkę ieškoti socialinės paramos, jos prireikus.

Nenuostabu, kad vaiko raidos procesas – gyvybiškai svarbus visaverčiam socialiniam, emociniam bei psichologiniam funkcionavimui, o tinkamai suformuotas prieraišumas nuo pat ankstyvųjų gyvenimo dienų – tvirtas pagrindas asmenybinės brandos link.

  1. Cherry, K., Lacy, J. (2020). Biography of Psychologist John Bowlby. The Founder of Attachment Theory. VeryWell Mind. Žiūrėta internete 2022-01-30: https://www.verywellmind.com/john-bowlby-biography-1907-1990-2795514;
  2. Cherry, K., Lacy, J. (2020). Mary Ainsworth and Child Psychology. VeryWell Mind. Žiūrėta internete 2022-01-30: https://www.verywellmind.com/mary-ainsworth-biography-2795501;
  3. Cherry, K., Susman, D. (2020). The Different Types of Attachment Styles. VeryWell Mind. Žiūrėta internete 2022-01-30: https://www.verywellmind.com/attachment-styles-2795344;
  4. Leblanc, É., Dégeilh, F., Daneault, V., Beauchamp, M. H., & Bernier, A. (2017). Attachment security in infancy: a preliminary study of prospective links to brain morphometry in late childhood. Frontiers in Psychology, 8, 2141.
  5. Roberts, B. B., Hiner, N. R., Harwes, J. M. (2008). History of Childhood. Žiūrėta internete 2022-01-30: http://www.faqs.org/childhood/Gr-Im/History-of-Childhood.html.

Share this Post