LiPSA/ birželio 27, 2020/ Kita veikla/ 0 comments

Kiekvienas iš mūsų norime sukurti kokybiškus, sklandžius santykius, sukurti šeimą – tokia žmogiška prigimtis. Apie tai, su kokiomis problemomis susiduriama santykiuose, apie vaikų auklėjimą ir pagalbą šeimai kalbiname šeimos psichologę Aurelija Anajevaitę

Aurelija Ananjevaitė – šeimos psichologė, kurios svarbiausias tikslas yra šeimos santykiai ir jų įtaka šeimos nariams. Aurelija tėvams veda grupes, mokymus, konsultuoja, dėsto tęstinių studijų institute pedagoginę psichologiją. Teorines ir praktines žinias rinko socialinės psichologijos magistre, Lietuvos psichoanalitinės psichoterapijos asociacijoje, gilinosi į Geštalt terapiją vaikų ir paauglių konsultavime. Su vaikais pradėjo dirbti nuo 19 metų kaip renginių vedėja, stovyklų vadovė, kur įgavo didžiulę patirtį ir suvokimą apie šeimos santykius kiek kitoje prizmėje. Smagu paminėti tai, kad Aurelija taip pat yra LiPSA Alumni ir buvusi mokymų komandos narė.

– Papasakokite apie save ir savo veiklą.

– Kai manęs klausia, kaip save apibūdinčiau, visada sakau – „esu šeimos psichologė“. Ne vaikų, ne poros, tačiau – šeimos. Dirbant tik su vaikais, į situacijas neįtraukiant tėvų, susiduriame su sunkumais, kurių neišspręsime nedirbdami kompleksiškai. Būtent noras padėti vaikams ir visai šeimai nuvedė mane šeimos psichologijos keliu. Dirbdama su klientais, stengiuosi ne patarinėti, kaip bendrauti su vaikais, tačiau dirbti per tėvų asmenines savybes. Dažnai susiduriame su tuo, kad tėvai yra per daug reiklūs savo vaikams, o iš tiesų, tas reiklumas atsiranda iš jų pačių reiklumo sau. Žinoma, būna atvejų, kai tėvai atsisako lankyti konsultacijas, nes jie susikuria iliuziją, kad tik vaikui reikės dirbti ir keistis, o susidūrus su realybe – dirbti reikės tėvams, būna nuleidžiamos rankos.

Be to, kad dirbu su šeimomis, vedu grupes tėvams. Į tokias grupes visada kviečiu ateiti kiekvieną iš tėvų, kad jie pastebėtų, patyrinėtų, kaip skirtingai kiekvienas jų mato vaiko auklėjimą, o tai yra dažna priežastis poros konfliktų – skirtingas požiūris į ugdymą.

– Kalbant apie šeimos konsultavimą, ar galima būtų teigti, kad didžiausias iššūkis jame yra tai, kad tėvai kartais galvoja, jog visos problemos yra vaikuose?

– Taip, dažniausiai tėvai galvoja, kad vaikas yra trikdis, vaikas yra problemų priežastis ir būtent jį reikia keisti. Tačiau čia susiduriame su tuo, kad tėvai nesupranta, jog jų demonstruojamas elgesys ir visa šeimos sistema užaugino dabartinį vaiką. Vesdama brolių – seserų užsiėmimus visada tėvams sakau, kad šeimoje yra „juodoji gulbė“, kuri palaiko balansą. Jeigu visi šeimos nariai ramūs, tai vienas būtinai bus kupinas energijos. Tėvai, būna, skundžiasi – kaip buvo lengva auginti pirmąjį vaiką, o su antruoju nesusitvarkau. Tokiu atveju aš juokiuosi sakydama, kad gyvenime turi būti ir naujovių, o juos šokiruoja tai, kad vaikas kitoks, negu buvo įsivaizduota, ne toks, apie kokį svajojo ir kokį bandė užauginti.

Šioje situacijoje labai tinka realus pavyzdys apie tai, kaip vieną kartą mama, grįžusi namo, rado vaiką virtuvėje, pagaminusį valgyti kažką nevalgomo. Žinoma, vaikas virtuvę sutvarkė, kad mama nesibartų. Tačiau čia susiduriame su mamos nepasitenkinimu, kad vaikas virtuvę sutvarkė taip, kaip jam atrodė geriausiai, o ne taip, kaip norėjo ji. Ir šis pavyzdys demonstruoja, kad problema yra tėvuose ir jų negebėjime priimti vaiko tokio, koks jis yra čia ir dabar, o ne kokio siekia jie patys.

– O jei iš pozityvesnės pusės – kaip buvimas šeimoje padeda kurti kiekvieno šeimos nario gerovę?

– Visų pirma, šeima yra saugumas. Tai yra pirmoji vaiko erdvė, kurioje kuriami socialiniai santykiai, įveikiami pirmieji sunkumai. Bendruomenėje galime įveikti sunkumus, nesvarbu, kad pykstame vieni ant kitų, ar mums sunku vienas kitą priimti, tačiau šeimoje mes galime būti tuo, kuo iš tiesų esame. Būtent šeima duoda tai, kad mes viską, visada ir kiekvienoje situacijoje galime atlaikyti, o tai yra svarbiausia.

– Buvo įdomu išgirsti esminius dalykus apie šeimos naudą jos nariams, ką mes galime vienas kitam suteikti. Tačiau ne paslaptis, kad psichologai priima klientus, kurie jau turi įvairių santykių problemų, krizių. Tad kokios yra dažniausios problemos šeimoje, kaip jos gali paveikti šeimoje esančius asmenis? Ar problemos, su kuriomis dažniausiai susiduriama šeimoje yra žalingesnės ilgalaikėje perspektyvoje, ar jos labiau trumpalaikės?

– Pradedant nuo antros klausimų dalies, pasakysiu taip – mes sureikšminame pačią problemą. Yra žmonių, kurie sureikšmins vieną vienintelį įvykį, pvz. tėtis, mama, brolis, žmona manęs nepagyrė, ir jie gyvens su šia nuoskauda visą gyvenimą. Eigoje tai taps gilesne problema. Kita kategorija žmonių – turinti daug įvairiausių sunkumų, tačiau jų taip stipriai nesureikšminanti. Tačiau yra svarbu paminėti, kad visiškai nereaguoti į problemas yra taip pat blogai, kaip į jas reaguoti per stipriai.

Dažniausios problemos šeimoje, visų pirma, būna santykių problemos – neištikimybė, darboholizmas, per mažas įsitraukimas į šeimą. Būtent dėl to, kad vienas šeimos narys iš tėvų būna per daug įsitraukęs į šeimos gyvenimą, o kitas – per daug atitrūkęs, sudaro pamatą problemoms atsirasti. Skirtingi atvejai lemia skirtingą vaikų emocinę, jausminę būseną šeimoje. Suderinamumo nebuvimas auklėjimo stiliuose, bendravimo formoje sukuria problemas – per didelis dėmesys iš tėvų, nekontroliuojamas dėmesys arba, atvirkščiai, dėmesio stoka šeimoje dažnai lemia vaikų nerimastingumą, atsirandančius depresijos požymius ar bendravimo sunkumus mokykloje, pavyzdžiui, patyčios ar pačių sukeliamas smurtas prieš kitus vaikus. Tėvai turi sugebėti prisiderinti vienas prie kito. Didžioji dauguma žmonių sukuria šeimas net nesuprasdami, ką reiškia būti šeimoje. Kai kurie netgi dalinasi tokiais patyrimais, kaip nenorėjimas turėti vaikų, ar būti santuokoje, tačiau visą tai daro iš poreikio prisitaikyti prie žmogaus, kurį įsimyli. Tokiu atveju nei santuoka, o ypač vaikų turėjimas nekelia malonių jausmų, o tik erzina.

– Vadinasi, kad problemos šeimoje, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, žalingiausios yra vaikui, o tėvams tai išsisprendžia ir, greičiausiai, jie tai pamiršta?

– Taip, labai dažnai taip ir būna. Kas yra vaikas šeimoje? Tai it lakmuso popierėlis – jis viską sugeria, viską atspindi. Kuo daugiau problemų turi jis, tuo daugiau problemų yra šeimoje. Tačiau, šiuo atveju, reikia atsižvelgti į veiksnius, kuomet tikrai negalime kaltinti šeimos. Tai – raidos sutrikimai, mokymosi sunkumai ir t.t. Taip pat labai didelę reikšmę vaiko raidai turi ir aplinka, kurioje būnama – mokytojai, seneliai. Ypač kalbant apie senelius, nors apie tai mažai pasakojama, tačiau jų vaidmuo šeimoje yra labai svarbus. Jie moko vaiką žaisti, bendrauti, jie kuria vaiko požiūrį į romantinius santykius suaugystėje, kai tipiškai mama ir tėtis suteikia saugumą ir emocinį foną.

– Labai įdomu. Daugelis tėvų, nežinodami, kokią naudą vaiko auklėjime teikia seneliai, būna, nuvertina juos, vengia palikti jiems vaikus, baimindamiesi, kad seneliai išlepins vaiką. Gal kartais mes per griežtai auklėjame vaikus, per daug iš jų reikalaujame?

– Taip, šiuo metu per daug nuvertiname senelių svarbą anūkams, kaip ir poilsio naudą vaiko augime. Mane kartais stebina, kad tėvai skundžiasi, jog vaikai savaitgalį praleidžia būdami prie kompiuterio. Tačiau vaikas per dieną nueina į keletą būrelių, grįžęs ruošia namų darbus ir visiškai neturiu laiko poilsiui. Tad kompiuteris savaitgalį jam tampa vienintelė forma atitrūkti nuo visko ir pailsėti jam priimtinu būdu.

– Ir juolab, gyvename technologijų amžiuje, tad greičiausiai nereikėtų reikalauti iš vaikų to, kaip mes augome – lakstydavome kieme, laipiodavom po medžius. Vaikams dabar įdomios kitos veiklos. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad negebėjimas priimti dabartinio vaiko yra mūsų pačių problema ir mes turime su tuo dirbti.

Norisi paliesti skaudesnę temą – skyrybas. Statistika „žiauri“ – skiriasi per 50 proc. vedusių porų ir kai kurių vaikų gyvenime tai nebeišvengiama. Kaip skyrybos veikia vaiką ir jo raidą? Kas geriau? Vaiko gyvenimas konfliktuojančioje šeimoje, tačiau su abiem tėvais, ar gyvenimas su vienu iš tėvų, bet darnoje? Būna situacijų, jog tėvai kartu lieka dėl vaikų.

– Svarbu suprasti, kad tai, kaip tėvai pateiks skyrybas savo vaikui, lems vaiko (ne)patiriamą žalą. Vaikai turi suprasti, jog jie nėra atsakingi už tėvų santykius ir nuolatinis tėvų kartojimas, kad „susipykome per tave“ nepadeda vaikui išvengti kaltės jausmo buvimo. Tuomet vaikas pradeda kaltinti save dėl nepavykusių tėvų santykių. Lygiai taip pat nereikia susikurti iliuzijos, kad vaikas gali sutaikyti tėvus, nes taip nėra. Tėvai negali perkelti atsakomybės dėl santykių išsaugojimo ant savo vaiko pečių.

Taip pat svarbu, kaip tėvai po skyrybų demonstruoja tarpusavio santykius. Ar jie toliau konfliktuoja, atsiliepia prie vaiko vienas apie kitą blogai, ar sugeba išlaikyti oficialius, darnius santykius. Vaikas neturi pasijusti įspraustas į rėmus, kur turi rinktis – ar likti su mama, ar su tėčiu. Kitu atveju gali susiformuoti ne tik kaltės, bet ir gėdos jausmas, kad esu blogas vaikas, nes myliu tik vieną iš tėvų.

– Kaip, kokiais būdais problemas šeimoje spręsti savarankiškai? Kaip pajusti ir suvokti, kad dabar yra tas laikas, kuomet turime apsilankyti pas psichologą?

Sakykime, yra trys žingsniai savarankiško problemų sprendimo link:

  1. Tikėjimas, kad galiu išspręsti problemą. Dažnai psichologo darbas būna įgalinti žmones patikėti savo galimybėmis išspręsti problemą. Gyvenime susiduriame su kategorišku mąstymu – arba viskas gerai, arba blogai. Nėra tarpinio mąstymo, kuris leistų mums suvokti, kad ne visada gyvename tobulybėje, o jos nebuvimas – nėra pabaiga.
  2. Atkaklumas. Tam, kad kažkas pasikeistų, reikia laiko. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto, todėl reikia stengtis vėl.
  3. Įsiklausymas. Gebėjimas girdėti kito poziciją, suprasti, ką žmogus nori pasakyti. Dažnai psichologai tampa klientų veidrodžiais ir vertėjais – jie aiškina, iš kur kyla emocijos, kas yra bandoma pasakyti tam tikrais žodžiais. Savarankiškai sprendžiant problemas svarbu suprasti, kad ne visi išsakyti žodžiai tiesiogiai tai ir reiškia, kad būtina tikslintis, nes ne visi ir gebame aiškiai iškomunikuoti savo jausmus.

– Man pačiai atrodo, kad santykiai prasideda nuo tolerantiško, sąmoningo pokalbio vienas su kitu, poreikių, norų, emocijų išgryninimo. Mano vienas paskutiniųjų klausimų ir buvo apie veiksnius, kurie išlaiko šeimos darną ir gerovę, tačiau viskas puikiai savaime išsigrynino.

– Visada sakiau, kad vienas geriausių būdų įveikti nesklandumus šeimoje yra tradicijos – sekmadienio vakarienės, pasimatymai ir pan. Tiek partneriai vienas kitą, tiek tėvai vaikus, tiek vaikai tėvus turi kviesti į pasimatymus, nes čia atsiskleidžia kitoks jausmas, santykis, bendravimas. Aprėpiamos kitokios temos, nei tik keliaujant su vaiku į mokyklą ar iš jos.

Dar vienas dalykas, kas šeimoje sukelia problemas yra tai, kad mes vienas į kitą pradedame žiūrėti vienpusiškai – žinome, kaip kas pasielgs, ką pasakys, kaip pažiūrės. Tad pasimatymų būdas leidžia suprasti, kad žmogus gali būti įvairiapusiškas.

Trečias dalykas, ką siūlau savo klientams – įvesti namuose chaoso dieną. Tai diena, kai kiekvienas šeimos narys apsikeičia vaidmenimis ir tą dieną praleidžia būdamas kito kailyje – vaikas mamos, mama tėčio, tėtis vaiko. Tokiu būdu mes galime pastebėti, kaip atrodome ir kaip elgiamės kitų žmonių akimis. Tai ypač tinka kai vaikai turi elgesio ar emocijų sunkumų, jiems sunku su savireguliacija, savikontrole. Stebėdami savo elgseną kitame žmoguje, jie mato save, o tai gali skatinti vaiką keistis. Na, tėvams irgi būna siurprizas, kai vaikai juos demonstruoja garsiai šaukiančius. 😊

Kalbino Julija Venckutė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>
*
*